Daugelis žinome mums įprastų ir gerai pažįstamų augalų charakteristiką ir jiems reikalingų sąlygų sąrašą. Tačiau ar kada susimąstėte, jog būtų daug įdomiau gyventi, jei kaskart atrastume kažką naujo? Žinoma, tai labai priklauso nuo žmogaus: vienam priimtinas konservatizmas (jau patikrintos tradicijos ir papročiai), o kiti linksta naujovių kryptimi bei išbando dar neregėtus ar negirdėtus dalykus. Panašiai galime skirstyti ir sodininkus: vieni išbando naujas veisles, o kiti laimingai
gyvena prie jau pažintųjų. Nei vienas, nei kitas kelias nėra klaidingas. Tačiau šį kartą norėtume Jums pristatyti gelteklę. Bet ne paprastą, o valgomąją.
Pirmą kartą girdite apie šį augalą? Nieko tokio, tai tikrai ne problema. Lotyniškas pavadinimas yra Scorzonera Hispanica. Tai pietų Europos gėlė, kuri pasižymi siaurais žalios spalvos lapais. Ne veltui pavadinome ją gėle. Šis augalas parodo gana gražius, į kiaupienių, panašius žiedus. Jie būna ryškiai geltonos spalvos ir žiedlapiai sudaro apskritimą.
Šios veislės gelteklė išsiskiria iš kitų savo giminaičių tuo, jog jos šaknys nėra nuodingos žmogaus nuodingus. Mokslininkai ištyrė, jog pailgos, į morką panašios, formos tamsiose šaknyse yra mums reikalingų medžiagų. Tad pasisodinti valgomųjų gelteklių savo sode nebūtų bloga mintis. Juo labiau, jog pasiektumėte dvigubą naudą – iš pradžių gėlė džiugintų žiedais, o vėliau galėtumėte kramsnoti jos šaknis. Tiesiog šaunu, jog yra tokių augalų, kurie geba taip puikiai pasitarnauti žmogui…
Taip pat vertėtų pastebėti, jog valgomos ne tik augalo užaugintosios šaknys, bet ir jų lapai. Tai yra lyg prieskonis. Vienaip ar kitaip turbūt nesuklysime Gelteklę pavadinę kiek delikatesiniu augalu. O svarbiausia yra tai, kad augant ji nereikalauja itin daug priežiūros. Jei sumanėte savo sodo kontinentą paįvairinti šios rūšies gėle, dabar būtų pats laikas tuo užsiimti. Sėklų turėtumėte nesunkiai rasti artimiausioje sodo prekių parduotuvėje. Gardėsis yra sodinamas pavasarį tuomet, kai iš žemės pasitraukia įšalas. Tad puikus metas įsigyti sėklų ir ruoštis sodinimui. Itin ypatingos priežiūros ar aplinkos sąlygų jis nereikalauja. Dažniausiai geriausiai suderi apšviestoje bei kartas nuo karto paliejamoje dirvoje. Ir taip aišku, jog išdžiūvusioje pavėsio žemėje gerų rezultatų nesulauksite. Pavasarį pasodinę, vasarą auginę rudenį galėsite mėgautis užaugintomis šaknelėmis.
Kyla klausimas, ką daryti su užaugintu derliumi? Paprastas klausimas turi ne ką sudėtingesnį atsakymą. Šaknis galime valgyti tiek žalias, tiek virtas, tiek keptas. Taip pat galite bandyti paįvairinti troškinių sudėtį, gelteklė jiems suteiks itin savotišką prieskonį. Be abejonės tai gali tapti ir nepamainomu daržovių salotų komponentu. Dažniausiai patiekiama su obuoliais, salierais, morkomis, agurkais bei svogūnais. Kaip ir morkas, taip ir šias šaknis prieš valgant derėtų gerai nuplauti ir nuskusti paviršinę žievelę.