Ilgaamžiai sodo bijūnai: auginimas, priežiūra ir žydėjimas

Bijūnai ir jų išskirtinumas

Bijūnai jau seniai pelnytai laikomi vienomis vertingiausių daugiametčių sodo gėlių. Tai augalai iš peoninių genties, lotyniškai vadinamos Paeonia, kuri yra vienintelė Paeoniaceae šeimos gentis. Bijūnai kilę iš Azijos, pietinės Europos ir vakarinės Šiaurės Amerikos, tačiau Lietuvos soduose jie jaučiasi puikiai ir dažnai tampa tikra šeimos sodo relikvija.

Bijūnų rūšių skaičius įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi, nes ribos tarp rūšių ne visada aiškios. Paprastai nurodoma, kad jų yra apie 25–40. Dauguma bijūnų yra žoliniai daugiamečiai augalai, užaugantys maždaug nuo 50 cm iki 150 cm aukščio. Kita grupė – medėjantys bijūnai, dar vadinami medeliniais, kurie gali pasiekti net iki 2–3 metrų aukštį. Tarp jų yra ir tarpinė grupė, jungianti abiejų savybes.

Šios gėlės vertinamos ne tik dėl ilgaamžiškumo, bet ir dėl įspūdingų žiedų. Bijūnų žiedai stambūs, dažnai kvapnūs, o jų spalvos varijuoja nuo sodriai raudonos ir rožinės iki baltos, kreminės ar geltonos. Lapai giliai skiautėti, dekoratyvūs visą vegetacijos sezoną, todėl augalas puošia gėlyną net ir nežydėdamas.

Bijūno pavadinimas siejamas su senovės Graikijos mitologija. Pasakojama apie Paeoną arba Paeaną, gydymo meną išmaniusį Asklepijaus mokinį. Kai jo gebėjimai pranoko mokytojo lūkesčius ir sukėlė pavojų, Dzeusas pavertė Paeoną gėle. Taip gimė pavadinimas, kuris daugelyje kalbų išliko iki šiol. Ši istorija labai taikliai atspindi bijūno įvaizdį – tai ne tik gražus, bet ir iškilmingas, ilgaamžis augalas.

Lietuvos soduose bijūnai ypač mėgstami dėl vienos labai svarbios savybės: pasodinti tinkamoje vietoje jie gali augti dešimtmečius. Neretai senose sodybose randame 20, 30 ar net daugiau metų toje pačioje vietoje klestinčius kerus. Todėl bijūnai yra puikus pasirinkimas tiems, kurie vertina stabilumą, patikimumą ir kasmet grįžtantį grožį.

Bijūnų grupės, žiedų tipai ir augimo ypatumai

Norint sėkmingai auginti bijūnus, verta suprasti, kuo skiriasi pagrindinės jų grupės. Pagal augimo pobūdį jie dažniausiai skirstomi į žolinius bijūnus, medelinius bijūnus ir tarpinius bijūnus.

Žoliniai bijūnai yra populiariausi mūsų soduose. Rudenį jų antžeminė dalis nunyksta, o pavasarį iš požeminių pumpurų vėl išauga nauji rausvi ūgliai. Jie greitai sulapoja, suformuoja tankų kerą ir gegužę ar birželio pradžioje pradeda žydėti.

Medeliniai bijūnai elgiasi kiek kitaip. Jie žiemai numeta lapus, tačiau stiebai lieka sumedėję ir gyvi. Toks augalas ilgainiui suformuoja tvirtą, išraiškingą krūmą. Jų žiedai ypač dideli, dažnai įspūdingo grožio, tačiau Lietuvos klimato sąlygomis jiems reikia kiek atidesnio vietos parinkimo.

Tarpiniai bijūnai jungia abiejų tipų savybes. Jų lapija dažnai primena medelinių bijūnų, tačiau žiemą antžeminė dalis nunyksta kaip žolinių. Šie augalai paprastai būna kiek žemesni, kompaktiškesni, bet labai dekoratyvūs.

Pagal žiedo formą bijūnai skirstomi į kelias grupes. Dažniausiai minimi baltažiedžiai, japoniški, plukiniai, pusiau dvigubi, dvigubi ir didieji dvigubi bijūnai. Kiekviena grupė išsiskiria savo žiedo sandara. Vieni turi aiškiai matomus kuokelius, kiti formuoja tankiai pilnavidurius, sunkesnius žiedus. Būtent dėl to priežiūra kartais skiriasi: stambūs pilnaviduriai žiedai po lietaus greičiau išgula, todėl jiems dažniau prireikia atramų.

Planuojant vietą gėlyne, būtina įvertinti ir augalo plotį. Suaugęs bijūno keras dažnai būna ne tik aukštas, bet ir platus. Jam reikia maždaug 80–100 cm erdvės į šalis, o stambesnėms veislėms kartais ir daugiau. Jei šalia pasodinsite per daug kitų gėlių, bijūnas ne tik užgoš kaimynus, bet ir pats prasčiau vėdinsis.

Kur sodinti bijūnus, kad jie klestėtų daugelį metų

Tinkamai parinkta vieta – vienas svarbiausių sėkmės veiksnių. Bijūnai nemėgsta dažno persodinimo, todėl verta iš anksto gerai apgalvoti, kur jie augs artimiausius 10, 20 ar net daugiau metų.

Bijūnams labiausiai tinka saulėta vieta. Idealu, jei saulė juos apšviečia bent 6 valandas per dieną, o dar geriau – visą didžiąją dienos dalį. Pusiau pavėsyje jie gali augti, tačiau dažniausiai žydi silpniau, išaugina mažiau žiedų ir formuoja silpnesnius stiebus. Jei bijūnas po kelių metų nustojo žydėti, viena pirmųjų priežasčių dažnai būna per mažai šviesos.

Dirva turėtų būti derlinga, puri ir laidi vandeniui. Užmirkstanti vieta bijūnams netinka, nes šaknys gali pradėti pūti. Geriausia, kai dirvožemis yra vidutinio sunkumo, humusingas, o vanduo po lietaus nesilaiko ilgiau nei kelias valandas. Jei sodo žemė labai molinga, sodinimo vietą reikėtų pagerinti kompostu ir purinamosiomis medžiagomis.

Duobę rekomenduojama ruošti gerokai didesnę, nei atrodo reikalinga. Praktikoje verta kasti apie 50–60 cm pločio ir 40–50 cm gylio duobę. Į ją įmaišoma derlingos sodo žemės, gerai perpuvusio komposto. Šviežio mėšlo naudoti nereikėtų, nes jis gali pakenkti šaknims ir paskatinti nepageidaujamą puvimą.

Labai svarbus sodinimo gylis. Tai bene dažniausia priežastis, kodėl bijūnai nežydi. Žolinių bijūnų pumpurai turėtų atsidurti maždaug 3–5 cm gylyje po žemės paviršiumi. Jei pasodinsite giliau, augalas gali vešliai augti, bet ilgai nežydėti. Jei per sekliai – pumpurus gali pažeisti šaltis arba jie iškils į paviršių.

Jei perkate sodinuką, rinkitės tvirtą, sveiką kerą su stambiomis, gerai išsivysčiusiomis šaknimis. Kokybiška sodinamoji medžiaga yra labai svarbi, nes būtent stiprios šaknys lemia gerą prigijimą ir ilgalaikį augalo gyvybingumą. Renkantis verta apžiūrėti, ar šaknys nėra sudžiūvusios, pažeistos ar suminkštėjusios.

Kada ir kaip sodinti bijūnus, kad jie greitai prigytų

Geriausias metas sodinti bijūnus yra ankstyvas ruduo, dažniausiai nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Tuo metu dirva dar šilta, todėl šaknys spėja įsitvirtinti iki žiemos. Pavasarinis sodinimas taip pat galimas, tačiau dažniausiai būna kiek mažiau sėkmingas, nes augalas vienu metu turi ir šaknytis, ir auginti antžeminę dalį.

Sodinant svarbu ne tik gylis, bet ir atstumai. Tarp žolinių bijūnų reikėtų palikti bent 80–100 cm, kad suaugę kerai netrukdytų vieni kitiems. Jei vietos mažai, susigundome sodinti tankiau, bet po kelerių metų tai tampa problema: prasčiau cirkuliuoja oras, lapai ilgiau džiūsta po lietaus, didėja ligų rizika.

Sodinimo eiga paprasta:

• Paruoškite gilią ir plačią duobę.
• Įmaišykite komposto ir derlingos žemės.
• Šaknis paskleiskite natūraliai, neužlauždami.
• Užpilkite žeme taip, kad augimo pumpurai būtų 3–5 cm gylyje.
• Pasodintą augalą gausiai palaistykite.
• Aplink kerą lengvai suspauskite dirvą, bet jos nesuplūkite.

Pasodinus nereikia tikėtis, kad bijūnas iš karto demonstruos visą savo grožį. Pirmaisiais metais jis dažniausiai daugiau jėgų skiria įsišaknijimui. Kartais pilnavertis žydėjimas prasideda tik antraisiais ar trečiaisiais metais. Tai visiškai normalu, ypač jei augalas buvo dalintas ar persodintas.

Priežiūra viso sezono metu: laistymas, atramos ir žiedų skynimas

Bijūnai laikomi gana nereiklūs, tačiau keli priežiūros darbai padeda išlaikyti stiprų kerą ir gausų žydėjimą. Pavasarį, kai tik pasirodo rausvi ūgliai, verta stebėti, ar jų nepažeidė šalnos ir ar aplink neperdžiūvusi dirva. Ypač svarbi drėgmė aktyvaus augimo ir pumpurų formavimosi metu.

Suaugusiems bijūnams dažnas paviršinis laistymas nėra naudingas. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad drėgmė pasiektų gilesnes šaknis. Sausros metu vienam kerui gali prireikti 10–15 litrų vandens per laistymą, ypač lengvesnėje dirvoje.

Dėl stambių žiedų ir vešlios lapijos bijūnai kartais išgula, ypač po stipraus lietaus ar vėjo. Todėl labai pravartu naudoti atramas arba specialius žiedinius laikiklius. Juos geriausia pastatyti dar ankstyvą pavasarį, kol augalas nedidelis. Vėliau stiebai patys perauga per atramą ir keras atrodo tvarkingai.

Nužydėjusius žiedus rekomenduojama pašalinti. Taip augalas neeikvoja energijos sėklų formavimui ir atrodo tvarkingiau. Žiedkotį kirpkite iki pirmojo stipraus lapo, tačiau nepašalinkite per daug lapijos, nes būtent per lapus augalas kaupia maisto medžiagas kitų metų žydėjimui.

Rudenį žolinių bijūnų stiebai nunyksta. Tuomet juos reikėtų nupjauti arti žemės ir pašalinti iš gėlyno. To nereikėtų palikti ant lysvės, nes seni lapai gali tapti ligų židiniu. Medelinių bijūnų rudenį stipriai genėti nereikia – šalinamos tik pažeistos ar nudžiūvusios šakelės.

Dažniausios nežydėjimo priežastys ir kaip jas atpažinti

Nors bijūnai paprastai yra patikimi augalai, kartais jie auga gražiai, bet žiedų nesulaukiame. Tokiose situacijose verta sistemingai patikrinti kelis pagrindinius dalykus.

Pirmoji ir dažniausia priežastis – netinkamas sodinimo gylis. Jei keras po kelerių metų „susėdo“ giliau, augimo pumpurai gali atsidurti per toli po žeme. Tokiu atveju bijūnas leidžia lapus, bet žydėjimas silpsta arba visai išnyksta. Rečiau pasitaiko ir atvirkštinė problema, kai žemė aplink šakniastiebį nuslinko, o pumpurai atsidūrė per arti paviršiaus.

Antroji dažna priežastis – per mažai saulės. Kartais sodinimo metu vieta atrodo šviesi, tačiau po kelių metų aplink suvešėja krūmai ar medžiai. Jei saulės kiekis sumažėja, bijūnas pirmiausia tai parodo silpnesniu žydėjimu.

Trečiasis veiksnys – per dažnas persodinimas arba per jaunas keras. Bijūnams reikia laiko įsitvirtinti. Jei neseniai persodinote, nereikėtų skubėti nusivilti. Dalis veislių pilną potencialą atskleidžia tik po 2–3 metų.

Taip pat svarbu nepertręšti azotu. Per daug azoto skatina lapų augimą, tačiau ne žiedų formavimą. Jei bijūnas vešlus, tamsiai žalias, bet menkai žydi, verta įvertinti, ar tręšimas nebuvo pernelyg dosnus.

Kartais problemą sukelia ir per anksti nupjauta lapija po žydėjimo. Jei lapai pašalinami vasaros viduryje, augalas nespėja sukaupti pakankamai atsargų kitų metų žiedams.

Bijūnai skynimui ir ilgesniam žiedų grožiui namuose

Bijūnai puikiai tinka ne tik sodui, bet ir skynimui. Jų žiedai vazose atrodo prabangiai, o kai kurios veislės namuose paskleidžia labai malonų kvapą. Vis dėlto skinti juos reikia tinkamu metu, jei norite žiedais džiaugtis kuo ilgiau.

Geriausia pjauti tuos žiedus, kurie jau nusispalvinę ir rodo pirmuosius skleidimosi ženklus, tačiau dar nėra visiškai išsiskleidę. Per daug pražydę bijūnai vazone greitai peržydi ir ima mesti žiedlapius. Skinkite ryte, kai stiebai prisotinti drėgmės, ir iš karto merkite į švarų vandenį.

Vazoje vanduo turėtų būti reguliariai keičiamas, o stiebų galai – patrumpinami. Jei puokštę norite išlaikyti ilgiau, nuskintus žiedus galima kurį laiką palaikyti vėsioje patalpoje arba net šaldytuve. Žema temperatūra lėtina žydėjimo procesą, todėl pamerktais bijūnais galima džiaugtis ilgiau nei savaitę.

Skindami nepamirškite vienos taisyklės: ant augalo palikite pakankamai lapų. Jei nupjausite per daug stiebų su lapija, susilpninsite kerą ir kitais metais jis gali žydėti prasčiau.

Dažnai užduodami klausimai

Ar bijūnai gali augti vienoje vietoje labai ilgai?

Taip, tai viena didžiausių jų stiprybių. Tinkamai pasodinti ir geroje vietoje augantys bijūnai gali klestėti dešimtmečius. Dėl to bijūnai dažnai perduodami tarsi gyvas sodo palikimas iš kartos į kartą.

Kodėl bijūnas auga vešliai, bet nežydi?

Dažniausios priežastys yra per gilus pasodinimas, per mažai saulės, per dažnas persodinimas arba per gausus tręšimas azotu. Taip pat žydėjimas gali susilpnėti, jei po žydėjimo per anksti pašalinama lapija.

Kada geriausia sodinti bijūnus?

Palankiausias laikas yra ankstyvas ruduo, maždaug nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Tada dirva dar šilta, o augalas spėja gerai įsišaknyti prieš žiemą. Ankstyvas pavasaris taip pat galimas, bet dažniausiai mažiau palankus.

Ar bijūnams būtinos atramos?

Ne visada, tačiau daugeliui stambiažiedžių veislių jos labai naudingos. Po lietaus ar stipresnio vėjo sunkūs žiedai ir stiebai gali išgulti. Atramas geriausia įrengti pavasarį, kol augalas dar nedidelis.

Kaip ilgiau išlaikyti nuskintus bijūnus vazoje?

Skinkite vos prasiverti pradėjusius žiedus, naudokite švarų vandenį ir laikykite puokštę vėsesnėje vietoje. Jei reikia, žiedus galima trumpam palaikyti šaldytuve ar kitoje šaltoje patalpoje – tai sulėtina skleidimąsi ir prailgina grožį.