Spygliuočiai augalai dažniausiai yra nepretenzingi. Jie atsparūs šalčiams, menkai pažeidžiami ligų ir kenkėjų, „nesiskundžia“ dėl maistinių medžiagų stokos dirvoje. Tačiau palikti spygliuočius augalus be priežiūros, ypač žiemą, negalima.
Žiemą visuomet egzistuoja snieglaužos pavojus, kai augalų šakos ir kamienai lūžta po sniego svoriu. Jeigu žiemą jūs dažnai lankotės sode, pakanka po stiprių snigimų paprasčiausiai nupurtyti sniegą nuo augalų šakų. Sulūžusias smulkias šakas reikia pašalinti, o nestipriai pažeistas stambias šakas reikia ištiesinti ir sutvirtinus grąžinti į pirminę padėtį. Lūžio vietą reikia patepti sodo derva.
Beje, dažniausiai nuo šakų lūžių kenčia kiparisas, pušis ir kedras.
Ryški saulės šviesa žiemos pabaigoje gali sukelti spygliuočių nudegimus. Tokiu atveju saulės pusėje esantys spygliai paruduoja ir sudžiūva.
Jau rudenį nuo tokių nudegimų augalai yra dengiami eglių šakomis. Taip pat galima panaudoti dvigubą tinklelį nuo uodų, retoką maišo medžiagą, sintetinį 3-4 sluoksnių dangalą. Apatinę spygliuočių vainiko dalį reikia palikti atvirą, priešingu atveju po sniegu augalas kentės dėl iššutimo.
Nuo pavasarinių nudegimų labiausiai kenčia uoginis kukmedis, mėlynoji eglė, paprastasis kadagys ir jo formos. Niekada saulėje neapdega nykštukinių ir horizontalių veislių ir jų formų augalai, žiemojantys po sniegu. Taip pat niekada nenukenčia dėl nudegimų kiniškasis kadagys, paprastoji eglė ir jos rūšys, cūgos, kėnis, vakarinė tuja ir jos formos.
Šalti vėjai taip pat gali sukelti nudegimus. Kad nuo to apsaugoti spygliuočius, juos reikia sodinti prie namo sienos arba greta kitų augalų, arba padaryti užtveriamąją priedangą.
Šiltomis žiemomis, kai būna daug sniego, spygliuočiai gali nukentėti nuo iššutimo. Ant pažeistų ūglių, esančių po sniegu, vystosi grybelinės ligos. Tokie ūgliai pavasarį pašalinami ir sudeginami, o pats augalas apdorojamas priešgrybeliniu tirpalu.