Visžaliai ir žiemą žaliuojantys medžiai bei visžaliai krūmai plačiai naudojami apželdinant sodo gamtovaizdį. Jie žiemą gali papuošti jūsų sodą, nereikalauja ypatingos priežiūros ir retai pažeidžiami ligų bei kenkėjų. Šių augalų būdingas bruožas – pūkais arba vašku padengti lapai ir kamštinis sluoksnis ant stiebų. Skirtingai nuo įprastų lapus metančių augalų, visžaliai jų giminaičiai lapus meta ne iš karto. Peržiemojus tokių augalų lapai arba spygliai pakeičiami naujais po kelių metų, nors pas žiemą žaliuojančius augalus tai vyksta sekančio vegetacinio periodo metu. Beveik visi spygliuočiai yra visžaliai, nors kai kurios jų rūšys žiemos metu numeta spyglius. Tarp visžalių ir žiemą žaliuojančių augalų pasitaiko lianų, aukštaūgių medžių, krūmynų, pasklidusių ir žemę dengiančių jų formų, pavyzdžiui, kadagys, šliaužiančioji žiemė, pipirlapė.
Visžaliai augalai naudojami žymint sklypo ribas ir mikroklimato sveikatinimui. Taip pat šie augalai, ypač žiemos metu, kontrastuoja su sezono metu lapus metančiais augalais. Viržinių grupės visžalius augalus, kurių aukštis siekia nuo kelių centimetrų iki kelių metrų, galima derinti su spygliuočiais. Tokie augalai yra naudojami japoniško stiliaus soduose ir akmenuotuose gamtovaizdžiuose.
Dauguma visžalių augalų pirmenybę teikia nuo kaitrios saulės ir šaltų vėjų apsaugotoms sodo vietoms ir neperdžiūvančiai žemei. Tinkamai parinktoje sodo vietoje augalas pilnai atskleis savo dekoratyvines savybes, gražiai žydės ir duos vaisių. Spygliuočiai geriau žiemoja jeigu yra pasodinti grupėmis, nors kai kurios jų rūšys, pvz., paprastoji pušis, eglė ir maumedis, visiškai normaliai ištveria žiemą ir atviroje sodo vietoje. Šiuos augalus galima pasodinti kartu su kitais dekoratyviniais medžiais ir krūmais, sukuriant šiltesnį ir labiau apsaugotą mikroklimatą.
Visžaliai augalai puikiai žiūrisi paprastos arba mauritaniškosios vejos fone. Pastarajai vejai reikalingas mažiausiai 10 kv. metrų plotas.
Visus metus, išskyrus periodą kada žemė stipriai įšąla, galima sodinti konteineriuose augintus augalus. Visžalius augalus su atviromis šaknimis prieš persodinimą reikėtų kelias valandas palaikyti vandenyje arba molio pliurzoje. Sodinamų augalų šaknis laikant suvyniojus į maišą, juos galima sodinti nuo rudens, ir jie spės prigyti iki kito pavasario.
Viržinių grupės visžaliai augalai mėgsta gerai nusausintą rūgščią žemę, todėl į jų sodinimui skirtą duobę reikėtų pridėti rūgščių durpių sluoksnį. Pušiai geriau tinka smėlis, o eglė geriau auga molingoje žemėje.
Sodinant spygliuočius ir viržinių grupės visžalius augalus jų šaknų kaklo gilyn įkasti nereikia. Jį reikia palikti keliais centimetrais aukščiau žemės lygio, turint omenyje, kad žemė nusės. Arba tokie augalai iš karto yra sodinami ant iš anksto paruošto kauburėlio.
Visžaliams ir žiemą žaliuojantiems augalams normaliai jų vegetacijai užtikrinti reikia pakankamai pasiekiamos drėgmės, ypač augantiems saulėje, kitaip jie ims džiūti. Ypač tai aktualu ankstyvą pavasarį ir vasarą kai spygliuočiai išleidžia jaunus prieaugius, kurie turi suspėti subręsti ir normaliai peržiemoti. Visžalių spygliuočių, augančių sunkioje molingoje žemėje su blogu vėdinimu, kuri ilgai atitirpinėja pavasarį, vainikus reikia nuolat apipurkšti vandeniu arba juos pridengti nuo saulės, kad išvengti jų perdžiūvimo.