Žiema gali tapti pakankamai rimtu išbandymu mūsų sodo augalams. Ypač šiam išbandymui reikia paruošti medžius, vaiskrūmius ir dekoratyvinius krūmus, nes jų kamienai yra aukštai virš žemės ir neuždengti apsauginiu sniego sluoksniu, dėl to yra atviri vėjams ir šalčiui. Tam, kad atėjus pavasariui netektų patirti nusivylimo dėl nušalusių arba stipriai pakenktų sodo augalų būklės, reikia žinoti kai kurias privalomas sodininkui taisykles.
Būtina paruošti augalus žiemos ramybės laikotarpiui. Antroje vasaros pusėje jaunos augalų šakelės nustoja augti į ilgį ir pradeda pasidengti žieve, kuri ir apsaugo šakas žiemą. Todėl reikia žinoti, kad tos jaunos augalo šakos, kurios nespėjo pasidengti žieve, nesulauks pavasario. Dėl to nuo liepos mėnesio pabaigos negalima tręšti augalų trašomis, kuriose yra azoto, stimiliuojančio šakų ir lapų augimą. Tam, kad paruošti augalus žiemai, jiems geriausiai tiks trašos su fosforu ir kaliu.
Ruošiant augalus žiemai, būtina uždengti juos nuo šalčio, ypač tuos, kurie yra nepakankamai atsparūs šalčiui (rododendrai), taip pat atvežti iš šiltųjų kraštų ir tuos, kurie yra pasodinti šiais metais, nes jie dar turi aklimatizuotis. Kai augalai adaptuojasi prie šaltų klimato sąlygų, vėliau jų dengti žiemai nebereikia. Uždengti jautrius augalus reikia tik tada, kai oro temperatūra naktį nukrinta žemiau -10° C. Paprastai tai daroma lapkričio viduryje. Anksčiau dengti augalų nederėtų, nes jie turi šiek tiek užsigrūdinti, priprasti prie žemos temperatūros. Nakties šalnos jiems nebaisios, augalai nebijo ir nedidelių šalčių (iki -5° C).
Pagrindinė sodo augalus nuo šalčio sauganti danga yra eglišakiai. Ant eglių šakelių susikaupia pakankama sniego danga, kuri ir saugo augalus nuo didelių šalčių. Paprastai po apsnigtais eglišakiais temperatūra nenukrenta žemiau -5° C, net jei lauke oro temperatūra gerokai viršija -20 laipsnių. Tačiau jei ant augalus saugančių eglišakių sniego nėra, po jais oro temperatūra praktiškai nesiskiria nuo lauko temperatūros.
Plačiai išsišakojusius krūmus prieš uždengiant eglišakiais patariama aprišti virvele, uždengti audiniu ir tik po to uždengti trimis sluoksniais eglišakių. Kai kuriems labai išsišakojusiems augalams prieš juos uždengiant padaromi specialūs juos dengiantys karkasai, ant kurių dengiamas apsauginis audinys ir tik tada uždengiama eglišakiais.
Didelį pavojų sodo augalams kelia besniegės šaltos žiemos, kada net ir gerai uždengti augalai gali neištverti šalčių. Nieko baisaus, jei šalčiai laikosi 1-2 dienas, tačiau ilgai nusistovėję šalčiai gali negrįžtamai pakenkti augalams. Todėl tuos augalus, kuriuos žiemai reikia uždengti, geriau sodinti apsaugotose nuo vėjų vietose, kur prisikaupia daugiau sniego.
Augalų šakos ir kamienai prisitaikę ištverti stiprius šalčius, tačiau to nepasakysi apie jų šaknis. Jos labiausiai kenčia kai žiemą mažai sniego, todėl reikia žiemos metu prie augalų šaknų prikaupti daugiau sniego. Čia gali padėti tie patys eglišakiai.
Ant vaismedžių kamieno žiemos metu gali atsirasti šalčio plyšiai, todėl siekiant to išvengti, kamienus reikėtų išbalinti ir apvynioti kaproninėmis juostomis arba eglių šakomis.
Pavasarį, kai oro temperatūra pakyla iki 0 – +5° C ir pradeda tirpti sniegas, uždengtus augalus galima atidengti. Paprastai tai vyksta antroje kovo pusėje. Nereikia augalų atidengti iš karto, geriau tai daryti palaipsniui, pzv., pirmiausia nuimti eglišakius, o tik po kelių dienų nuimti ir apsauginį audinį.