Šerkšnotosios tulpės: kuo jos ypatingos
Šerkšnotosios tulpės – palyginti nauja tulpių klasė, ypač išpopuliarėjusi XX amžiaus pabaigoje, nors pirmosios šios grupės veislės atsirado gerokai anksčiau, prieš daugiau nei 50 metų. Iš pradžių tai buvo egzotiškos įprastinių tulpių mutacijos, kurios traukė akį neįprastu žiedlapių kraštu. Vėliau selekcininkai išmoko šį požymį kryptingai išlaikyti ir stiprinti, todėl šiandien galime grožėtis itin plačia ir įspūdinga veislių įvairove.
Pagrindinis šių tulpių bruožas – tankiai dantytas, lyg šerkšnu ar smulkiomis ledo kristalų adatėlėmis nusėtas žiedlapių pakraštys. Būtent dėl šios savybės jos ir vadinamos šerkšnotosiomis. Kai kurių veislių pakraštys būna vos subtiliai banguotas, o kitų – toks ryškus ir gausus, kad žiedas atrodo beveik nebe tulpė, o egzotiška, iki tol neregėta gėlė.
Šiuolaikinėje selekcijoje vis dažniau taikomas daugiapakopis kryžminimas. Tuo pat metu žiedadulkės paveikiamos įvairiais mutagenais, siekiant išgauti dar originalesnius žiedus, spalvas ir formas. Dėl to dalis naujųjų veislių atrodo itin neįprastai: vienos primena plunksnų karūnas, kitos – nėriniuotas taurės formos skulptūras. Tokia įvairovė ir lemia, kad šerkšnotosios tulpės šiandien yra viena įdomiausių tulpių grupių tiek kolekcininkams, tiek paprastiems gėlynų mėgėjams.
Praktiškai svarbu ir tai, kad jų žiedlapiai dažniausiai yra standesni nei daugelio įprastinių tulpių. Dėl to jos geriau pakelia vėją, pavasarinį lietų ir trumpalaikius temperatūrų svyravimus. Būtent todėl šios tulpės ne tik puikiai atrodo skintose puokštėse, bet ir ilgiau išlieka dekoratyvios gėlynuose.
Veislių įvairovė: nuo sniego baltumo iki beveik juodų žiedų
Vienas didžiausių šerkšnotųjų tulpių privalumų – spalvų ir formų gausa. Šios grupės veislės tinka ir subtiliam, šviesiam gėlynui, ir ryškiam, kontrastingam pavasario akcentui. Tarp baltų veislių ypač verta paminėti neaukštą, gėlynams labai tinkančią sniego baltumo tulpę HAPPY AURA. Jos kompaktiškas augimas leidžia lengvai pritaikyti ją mažesniuose želdiniuose, prie takelių ar pirmame gėlyno plane.
Kiek aukštesnės baltažiedės HONEYMOON ir DAYTONA itin vertinamos puokštėms. Jos ne tik dekoratyvios, bet ir elegantiškos, todėl gerai dera su kitomis pavasario gėlėmis. Geltonų žiedų mėgėjai iki šiol vertina senesnes, ypač ryškiai šerkšnotas veisles WARBLER ir HAMILTON. Iš naujesnių geltonžiedžių verta atkreipti dėmesį į CRISPY PEARL, CRYSTAL STAR ir HILLSTAR. Jos išsiskiria ne tik spalva, bet ir stipriu, dekoratyviu krašteliu.
Labai įdomi ir latvių selekcijos kryptis. Tikrai verta dėmesio latviška superšerkšnota SKRUNDA bei labai vėlyva, aukštaūgė GUNARS PRIEDE. Šios veislės ypač įdomios tiems, kurie nori ne tik ankstyvo pavasario efekto, bet ir pratęsto tulpių žydėjimo sezono. Tarp originalesnių spalvų išsiskiria olandiškoji YUME HSSC, kuri kol kas laikoma vienintele žaliažiede šerkšnotąja tulpe. Tai labai įdomus pasirinkimas kolekcininkams ir tiems, kurie gėlyne ieško neįprastų sprendimų.
Rausvų ir rožinių veislių pasiūla šiuo metu ypač didelė. Puikiai auga ir ilgai žydi tankiai šerkšnota latviška BIRUTA. Taip pat išsiskiria dvispalvės olandiškos HUIS TEN BOSCH ir DALLAS, kurios puikiai dera moderniuose ar romantiško stiliaus gėlynuose. Raudonžiedžių naujienų tiek daug, kad visas išvardyti būtų sunku, tačiau ypatingo dėmesio vertos superšerkšnotosios VALERY GERGIEV, FABIO, BARBADOS, JETFIRE, RENFREW-600 ir VENTSPILS.
Pastaraisiais metais didelio susidomėjimo sulaukė ir vadinamosios „juodosios“ šerkšnotosios tulpės. Tarp jų minėtinos latviškos AFRIKAS PRINCESE, MELNGALVJU NAMS ir MELNUPE. Nors jos dar laikomos ne iki galo ištobulintomis, tačiau spalva jau labai tamsi ir išskirtinė. Beveik juodoms galima priskirti ir kiek šviesesnes, bet labai vykusias KARMENA bei INTA. Retesnių atspalvių mėgėjus nudžiugins alyviškai violetinio, tarsi „žilo“ tono LORUPE, melsvai violetinė su baltu kraštu CUMMINS ir sodraus raudonojo vyno atspalvio HAOSS. Pastaroji išsiskiria ypač gausiu šerkšnu.
Pilnavidurės ir itin dekoratyvios formos
Nors dauguma sodininkų pirmiausia pažįsta klasikines viengubas šerkšnotąsias tulpes, šioje klasėje yra ir pilnavidurių veislių. Ilgą laiką Lietuvos gėlininkai nuo seno augino beveik vienintelę geriau žinomą pilnavidurę šerkšnotą veislę FRINGED BEAUTY. Tačiau dabar pasirinkimas kur kas platesnis ir įdomesnis.
Tarp išskirtinių naujesnių veislių verta paminėti labai vėlyvą, aukštaūgę, itin pilnavidurę baltą JAUNAIS LAIKS. Tai puiki veislė tiems, kurie nori prabangiai atrodančių, pilnų žiedų vėlesniam pavasariui. Ryškiai rožinė SIGULDAS SLAVA traukia sodria spalva ir puikiai tinka reprezentaciniams gėlynams. O tikrai egzotiško vaizdo ieškantiems verta atkreipti dėmesį į „raguotą“ raudonai rožinę su smulkiu baltu šerkšnu KURŠU VIKINGS. Visos šios trys veislės – sėkmingas latvių selekcininkų darbas.
Pilnavidurės šerkšnotos tulpės dažnai dar labiau išryškina šios grupės dekoratyvumą. Kuo daugiau žiedlapių, tuo labiau matomas dantytas kraštas, todėl žiedai atrodo prabangūs, kone teatrališki. Tokios tulpės puikiai tinka ten, kur norisi stipraus vizualinio efekto: prie įėjimo, reprezentaciniuose lysvių plotuose, vazonuose terasoje ar pavasarinėse kompozicijose su našlaitėmis bei neužmirštuolėmis.
Kur ir kaip sodinti šerkšnotąsias tulpes
Nors šerkšnotosios tulpės atrodo egzotiškai, jų auginimo pagrindai iš esmės panašūs į kitų tulpių. Svarbiausia – tinkama vieta ir gerai paruoštas dirvožemis. Geriausiai jos auga saulėtoje arba lengvai pritemdytoje vietoje, kur pavasarį nesikaupia vanduo. Tulpių svogūnėliai ypač nemėgsta užmirkimo, todėl sunkesnę molingą žemę verta pagerinti smėliu, kompostu ar puriu daržo dirvožemiu.
Sodinti rekomenduojama rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo antros pusės iki spalio pabaigos, kai dirvos temperatūra nukrenta maždaug iki 8–10 laipsnių. Lietuvoje tai dažniausiai būna pats tinkamiausias metas. Svogūnėliai sodinami 10–15 cm gyliu, o atstumas tarp jų paliekamas apie 10 cm. Stambesnėms, aukštesnėms veislėms galima skirti ir 12–15 cm tarpą, kad žiedai gėlyne geriau atsiskleistų.
- Rinkitės saulėtą, nuo stiprių vėjų kiek apsaugotą vietą.
- Dirva turi būti laidi vandeniui, puri ir vidutiniškai derlinga.
- Svogūnėlių nesodinkite ten, kur anksčiau ilgai stovėjo vanduo.
- Sodinimo gylis – maždaug 2–3 svogūnėlio aukščiai.
- Jei dirva sunki, sodinimo duobutės apačioje galima berti 1–2 cm smėlio sluoksnį.
Gėlyne šios tulpės gražiausiai atrodo sodinamos grupėmis po 7–15 svogūnėlių vienos veislės. Tuomet geriau išryškėja jų spalva ir nėriniuotas pakraštys. Itin dekoratyvų vaizdą suteikia deriniai, kuriuose jungiamos baltos, violetinės ir tamsiai bordo veislės. Taip pat verta derinti skirtingo aukščio šerkšnotąsias tulpes, kad kompozicija būtų gyvesnė ir įdomesnė.
Priežiūra, žydėjimas ir skynimas puokštėms
Didelis šios grupės privalumas – standesni žiedlapiai. Dėl to šerkšnotosios tulpės dažnai mažiau nukenčia nuo lietaus ir vėjo nei įprastinės tulpės. Vis dėlto norint ilgesnio ir gausesnio žydėjimo, verta laikytis kelių taisyklių. Pavasarį, vos pasirodžius lapams, naudinga patręšti kompleksinėmis svogūninėms gėlėms skirtomis trąšomis. Dažniausiai pakanka 30–40 g trąšų 1 kvadratiniam metrui.
Jei pavasaris sausas, žydėjimo metu tulpes reikėtų palaistyti 1–2 kartus per savaitę, tačiau neperlaistyti. Geriausia laistyti ryte, stengiantis nešlapinti žiedų. Peržydėjusius žiedus verta šalinti, kad augalas neeikvotų jėgų sėklų brandinimui. Lapų skubėti nupjauti nereikia – jie turi natūraliai pagelsti, nes tuo metu maisto medžiagos grįžta į svogūnėlį.
Skynimui puokštėms šios tulpės ypač vertingos. Dėl standesnių žiedlapių jos ilgiau išlaiko tvarkingą formą vazoje. Skinti geriausia anksti ryte, kai žiedai dar tik pradeda skleistis. Jei norite ilgesnio išsilaikymo, stiebus trumpinkite aštriu peiliu ir keiskite vandenį kas 1–2 dienas. Baltažiedės HONEYMOON ir DAYTONA ypač tinka elegantiškoms puokštėms, o ryškios raudonos ar tamsios veislės puikiai atrodo vienos, be papildomų gėlių.
Jei auginate kolekcines ar retesnes veisles, po lapų nudžiūvimo svogūnėlius verta iškasti, išdžiovinti ir laikyti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Optimali laikymo temperatūra vasarą – apie 18–22 laipsnius. Tai ypač naudinga, jei dirva sunki, o vasara drėgna.
Kaip išsirinkti veisles savo gėlynui
Renkantis šerkšnotąsias tulpes, verta galvoti ne tik apie spalvą, bet ir apie žydėjimo laiką, aukštį bei paskirtį. Jei norite tvarkingo priekinio gėlyno krašto ar auginimo vazonuose, ieškokite žemesnių veislių, tokių kaip HAPPY AURA. Jei planuojate skinti puokštėms, labiau tiks aukštesnės ir ilgesniais stiebais pasižyminčios veislės, pavyzdžiui, DAYTONA ar HONEYMOON.
Kolekcininkams ir neįprastų gėlynų mėgėjams labai įdomios žalios, melsvai violetinės, tamsiai bordo ar beveik juodos veislės. Tokios kaip YUME HSSC, CUMMINS, KARMENA ar INTA suteikia sodui individualumo. O jei norisi tikro pavasarinio šou, rinkitės ypač tankiai šerkšnotas ar pilnavidures veisles – jos visuomet traukia žvilgsnį iš tolo.
Planuojant gėlyną, labai pravartu derinti skirtingo žydėjimo laikotarpio veisles. Ankstyvesnės pradės sezoną, vidutinės jį pratęs, o vėlyvos, tokios kaip GUNARS PRIEDE ar JAUNAIS LAIKS, leis šerkšnotųjų tulpių grožiu mėgautis ilgiau. Toks sprendimas ypač naudingas, jei norite, kad gėlynas išliktų dekoratyvus 3–4 savaites ar net ilgiau, priklausomai nuo oro sąlygų.
Dažnai užduodami klausimai
Ar šerkšnotosios tulpės sunkiau auginamos nei paprastos tulpės?
Ne, daugeliu atvejų jų auginimas labai panašus į įprastinių tulpių. Svarbiausia parinkti saulėtą vietą, laidžią dirvą ir nepalikti svogūnėlių užmirkstančioje žemėje. Dėl standesnių žiedlapių jos net gali būti atsparesnės nepalankiam pavasario orui.
Kada geriausia sodinti šerkšnotųjų tulpių svogūnėlius?
Geriausias laikas – ruduo, dažniausiai nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos. Svarbu, kad dirva jau būtų atvėsusi iki maždaug 8–10 laipsnių, bet dar neįšalusi. Tuomet svogūnėliai spėja įsišaknyti iki žiemos.
Kurios veislės labiausiai tinka puokštėms?
Puokštėms ypač tinka aukštesnės, tvirtais stiebais pasižyminčios veislės. Iš baltų verta rinktis HONEYMOON ir DAYTONA, o iš ryškesnių – BARBADOS, FABIO ar DALLAS. Šių veislių žiedai gerai išlaiko formą vazoje.
Ar šerkšnotąsias tulpes reikia kasmet iškasti?
Lengvoje, neužmirkstančioje dirvoje jos gali augti ir ilgiau, tačiau retesnes, vertingesnes ar pilnavidures veisles dažnai verta iškasti kasmet arba kas 2 metus. Taip lengviau išsaugoti veislės kokybę, sumažinti puvinių riziką ir atrinkti stipriausius svogūnėlius kitam sezonui.
Ar yra tikrai juodų šerkšnotųjų tulpių?
Visiškai juodų tulpių praktiškai nebūna, tačiau yra labai tamsių, beveik juodai atrodančių veislių. Tarp šerkšnotųjų ypač išsiskiria AFRIKAS PRINCESE, MELNGALVJU NAMS, MELNUPE, taip pat labai vykusios KARMENA ir INTA.