Valgomoji voveraitė

Cantharellus cibarius Fr.

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3—7(10—15) cm skersmens, piltuvėlio formos, geltona. Lakšteliai siauri, stori, nuaugtiniai. Kotas suaugęs su kepurėle, žemyn smailėjantis, kepurėlės spalvos. Trama gelsva, tampri, malonaus kvapo ir skonio. Sporos elipsiškos, 8—11 x 4—6 u m.
Auga liepos—spalio (lapkričio) mėn. pušynuose, eglynuose, Lietuvoje labai paplitęs ir grybautojų mėgstamas, beveik nekirmijantis grybas, dar vadinamas ruduke, voveruška. Vartojama sūdyta, šviežia, džiovinta, sumalta, šaldyta. Patartina vartoti labiau susmulkintą, nes voveraitė turi daug fungino. III kategorijos. Jauna voveraitė tiamino (vitamino B1) turi daugiau negu rudakepuris baravykas, daugelis ūmėdžių, piengrybių.
Kapčiamiesčio, Vilniaus apyl. rasta baltos spalvos voveraičių. Šios yra stambesnės, mėsingesnės už geltonąsias, auga mišriuose arba lapuočių (daugiausia po ąžuolais) miškuose. Tai valgomosios voveraitės atmaina (Cantharellus subalbidus).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.