Rudenį ant mūsų stalo dažnai puikuojasi arbūzai. Saldūs ir sultingi jie valgomi švieži, sūdomi, marinuojami, iš jų daromas netgi medus. O kiek naudos jie duoda mūsų organizmui!
Arbūzai priklauso moliūgų šeimai. Arbūzas yra uoga. Arbūzo tėvynė – Afrika, Kalachario dykumoje ir dabar auga laukiniai arbūzai. Egiptiečiai arbūzus augino jau prieš 4000 metų. Arbūzo vardas kilo iš iraniečių kalbos „charbiuza“, kas reiškia „asilo didumo agurkas“.
Vaistinės savybės
Arbūzas – puikus „gydytojas“, jame yra 12 proc. įvairių cukrų (gliukozės, fruktozės ir sacharozės), pektinų, ląstelienos, vitaminų B1, B2, C, PP, karotino, magnio, kalio, geležies, mangano, nikelio druskų. Tačiau svarbiausia dryžuotojo milžino vertybė – folio rūgštis, kuri plečia kapiliarus, tinka širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai, dalyvauja kraujo gamyboje ir sintetina aminorūgštis.
Arbūzo sudėtyje gausu magnio, o magnis, kaip žinia, stabilizuoja arterinį kraujospūdį, mažina nervingumą, padeda išvengti raumenų spazmų, normalizuoja žarnyno peristaltiką. Beta karotinas ir likopenas, kurių taip pat yra arbūzuose, stiprina imunitetą, gerina nervų sistemos veiklą ir netgi saugo nuo vėžio.
Arbūzo ląsteliena padeda iš kraujo pašalinti cholesterolį. Arbūzai iš organizmo pašalina toksinus, stiprina šlapimo sistemą, netgi padeda atsikratyti nedidelių akmenėlių iš inkstų. Be to, šioje nuostabioje uogoje mokslininkai aptiko potenciją didinančių medžiagų.
Anot žinovų, geriausių arbūzų uodegėlės nudžiūvusios, aiškiai matyti didelė geltona dėmė toje vietoje, ant kurios arbūzas gulėjo ant žemės, ryškios spalvos ir dryžiai. Jei į rankas paimtas arbūzas lengvai subraškės – galite drąsiai imti! Ir vis dėlto šita „uogelė“ kartais būna gana paslaptinga: netgi patyrę jų augintojai pagal išorinius požymius negali garantuoti, kad arbūzas tikrai sunokęs.
Neskubėkite pirkti ankstyvųjų arbūzų. Paprastai jie būna „prifarširuoti“ nitratų, dirbtinių augimo stimuliatorių. Geriau palaukite, kol ant prekystalių galima bus pasirinkti natūraliai sunokusių šių skanumynų.