Crocus sativus
Botaninis aprašymas:
Daugiametis 10-30cm aukščio dekoratyvus žolinis augalas. Gumbasvogūnis apie 3cm skersmens. Krokai antžeminio stiebo neturi. Lapai ilgi, linijiški, išaugę kuokštais iš gumbasvogūnio viršūnės. Žiedai stambūs, 3-6cm skersmens, šviesiai ar tamsiai violetiniai, gysloti. Rūšies būdingas požymis- didelė oranžinė purka, labai išsikišusi, ilgesnė už kuokelius. Žydi kovo-balandžio mėnesiais. Vakare ir apsiniaukusią dieną žiedai užsiveria.
Dažinis, prieskoninis, vaistinis ir dekoratyvinis augalas.
Paplitimas:
Tai vienas iš seniausių kultūrinių augalų. Kilęs iš Balkanų pusiasalio. Auginamas Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Anglijoje, Mažojoje Azijoje, Indijoje, Irane. Nuo gilios senovės nedideliais ploteliais krokas auginamas Baku, Armėnijoje ir Gruzijoje. Lietuvoje auginamas soduose, sodybų gėlynuose.
Auginimas:
Krokams auginti parenkama saulėta arba iš dalies ūksmėta vieta ir lengva, humusinga, gerai įdirbta, nepiktžolėta ir pakankamai drėgna, bet ne šlapia dirva. Prieš sodinimą tręšiama perpuvusiu mėšlu ar kompostu. Gumbasvogūniai sodinami 6-10cm gyliu ir 12-15cm atstumu. Tinkamiausias
sodinimo laikas- rugpjūčio pabaiga. Vienoje vietoje auginami 3-4 metus. Peržydėjusių krokų gumbasvogūniai iškasami liepos pradžioje, 5-10 dienų apdžiovinami sausoje, vėjo perpučiamoje, vėsioje patalpoje arba saulėje, sudedami į dėžutes ir laikomi iki sodinimo. Dauginama gumbasvogūniais ir sėklomis. Žiemoja gerai. Vaistinė žaliava- žydinčių augalų purkos. Žydėjimo metu purkos surenkamos ir džiovinamos 45-50°C temperatūroje. Išdžiovintos laikomos sausoje bei tamsioje vietoje, sandariuose induose. Išdžiuvusi žaliava yra kartoko aitraus skonio ir maloniai kvepia. Purkose yra 50% dažinių medžiagų: pikrokrocino, krocino; 8-13% aliejaus, 0,32% eterinio aliejaus, 8,6% cukraus, 12,9% azotinių medžiagų, 3,4-6,7% mineralinių medžiagų: kalio, fosforo; karotinoidų, vitaminų: tiamino, riboflavino, ir kitų veikliųjų medžiagų.
Vartojimas medicinoje
Krokų purkos vartojamos prieskoniams ir vaistams. Asirijoje ir Egipte krokas buvo žinomas keli tūkstančiai metų prieš Kristų. Kroko vaistinės medžiagos minimos Hipokrato, Dioskorido rankraščiuose. Anksčiau krokas buvo laikomas tonizuojamuoju vaistu. Neretai jis buvo vartojamas nuo ginekologinių ligų, geltos, pabrinkimų, hemorojaus ir kitų. Krokų purkų preparatai pasižymi antiseptinėmis, šlapimo išsiskyrimą skatinančiomis, traukulius mažinančiomis savybėmis. Jos vartojamos įvairioms skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti, skausmams malšinti. Nuoviro pavilgais gydomos uždegiminės akių ligos, pūliuojančios žaizdos.
Nuo bronchito
❖ Šaukštą susmulkintų daržinio kroko purkų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, atvėsus nukošti. Gerti po šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.
Maistui
Iš krokų žiedų gaunamas šafranas vartojamas maisto pramonėje kompotams, kepiniams, pudingams, sviestui, sūriams, likeriams dažyti bei aromatizuoti. Kulinarijoje jo dedama į šviesius padažus, sultinius; kroko purkomis skaninami troškintos ir virtos žuvies bei paukštienos patiekalai.
– Šafrano dedama labai mažai, nemaišant su kitais prieskoniais, ypač į tautinius valgius. Įdėjus daugiau valgis būna nemaloniai kartus.
– Kartaus skonio purkos vartojamos ir kaip geltoni dažai įvairiems mėsos bei daržovių nacionaliniams patiekalams dažyti(daugiausia Kaukaze).
– Viduramžiais šis augalas buvo daug kartų brangesnis už juoduosius pipirus.
– Šafranas yra brangi prieskoninė žaliava, jos kilogramui gauti reikia apie 150000 kroko žiedų.
– Pasaulinėje rinkoje krokų purkos(šafranas) yra vienas iš brangiausių augalinių produktų.
Kitos panaudojimo sritys
– Sirijoje ir Palestinoje krokas auginamas nuo karaliaus Saliamono laikų kaip dažinis ir prieskoninis augalas.
– Tai vienas iš seniausių augalinių dažų.
– Krokas vertinamas kaip dekoratyvinis augalas.