Valeriana officinalis L. (Valerijoninių šeima)
Vaistinis valerijonas yra daugiametis žolinis augalas, turintis statų, tuščiavidurį, viršuje šakotą stiebą. Šakniastiebis vertikalus, su smulkiomis šakelėmis. Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai – bekočiai. Augalas žydi birželio-rugpjūčio mėn. oranžiniais ar baltais kvepiančiais netaisyklingais žiedais, susitelkusiais šluoteliniais žiedynais.
Lietuvoje auga savaime drėgnose pievose, ežerų, upių pakrantėse, krūmuose, be to, yra auginamas. Mėgsta lengvą priemolį ar priesmėlį, gana drėgną, neutralios ar šarminės reakcijos dirvą. Tai medingas kvepiantis augalas, mėgstamas kačių.
Vaistinei žaliavai rudenį ir anksti pavasarį kasami šakniastiebiai su šaknimis. Jie švariai nuvalomi ir nuplaunami tekančiu vandeniu. Taip paruošti paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba gerai prapučiamoje pastogėje. Galima džiovinti šildomoje džiovykloje, kurioje temperatūra +35-40°C. Džiovinta žaliava yra rudos spalvos, būdingo kvapo, kartoko skonio. Ją laikyti galima 3 metus.
Vaistinio valerijono žaliavoje yra iki 2,5% eterinio aliejaus, kurio svarbiausią dalj sudaro borneolio ir izovalerijono rūgšties esteris. Dar yra kamfeno, pineno, limoneno, skruzdžių, obuolių, acto, sviesto, valerijono rūgščių, mirtenolio, procezuleno, alkoloidų (chatinino, valerino), tanidų, saponinų, dervų, glikozidų, fermentų, mineralinių druskų (kalio ir mangano). Valerijono šaknyse kaupiasi per 100 įvairių cheminių medžiagų, tad jis plačiai vartojamas mokslinėje ir liaudies medicinoje. Nervų ligas juo’ gydė senovės graikų gydytojai. Dioskaridas manė, kad valerijonu bus galima reguliuoti mintis.
Valerijonuose esančios biologiškai veikliosios medžiagos ramina klimakterinį jaudulį ir nuo kitų ligų sujaudintą nervų sistemą, atpalaiduoja ir išplečia širdies kraujagysles, gerina miegą, kraujo apytaką, širdies raumens mitybą. Valerijonų preparatai mažina vidurių skausmus, skatina virškinamųjų liaukų sekreciją, tulžies skyrimąsi. Gydoma valerijono šaknų užpilu ar nuoviru. Užpilui 10 g valerijono šakniastiebių ir šaknų (žaliavos) emaliuotame inde užplikoma 200 ml (1 stikline) vandens. Indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 15 min. Aušinama kambario temperatūroje 45 min., perkošiama, žaliava išspaudžiama. Į gautą užpilą įpilama iki 200 ml virinto vandens. Suaugusieji geria po 1-3 valgomuosius šaukštus, maži vaikai po 1 arbatinį šaukštelį 3-4 kartus per dieną 30 min. po valgio sutrikus nervų sistemai, kamuojant širdies neurozei, virškinamojo trakto spazmams, nemigai ir t.t.
Nuovirui 10 g valerijono žaliavos emaliuotame inde užpilama 300 ml kambario temperatūros vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 30 min. Aušinama 10 min. Geriama po 1/2 stiklinės 3 kartus per dieną.
Valerijono užpilas ir nuoviras laikomas vėsioje, tamsioje vietoje neilgiau kaip 2 paras.
Manoma, kad stipriau veikia nuoviras, pagamintas iš šviežių (nedžiovintų) šakniastiebių ir šaknų.
Valerijonas yra sudedamoji dalis raminamųjų, širdies ir kraujagyslių ligas gydančių vaistinių augalų mišinių. Pvz., gudobelės vaisių, valerijono šaknų, sukatžolės žolės lygiomis dalimis mišiniu gydomos širdies ir kraujagyslių ligos. Nervus gali nuraminti mėtų lapų (20 g), sukatžolės žolės (30 g), valerijono šaknų (30 g) mišinys, iš kurio paruoštas užpilas geriamas po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną.
Farmacijos pramonė iš valerijonų žaliavos gamina spiritinę valerijono tinktūrą (Tinctura Valeriaaae), kurią reikia gerti po 20-30 lašų 3-4 kartus per dieną. Tinktūra laikoma tamsioje ir vėsioje vietoje. Dar gaminama valerijono tiršto ekstrakto dražė. Ją patariama gerti po 1-2 dražė 2-3 kartus per dieną. Veikliosios valerijono medžiagos įeina į sudedamųjų preparatų (kardiovaleno, korvalolio, valokarmido, validolio) sudėtį.
Validolis ramina nervų sistemą, plečia širdies raumens kraujagysles, gydo neurozę, isteriją, lengvesnius stenokardijos priepuolius, mažina pykinimą ir vėmimą sergant jūros liga. Validolio tabletės dedamos po liežuviu.
Valerijonas yra populiarus vaistas. Jo arbata raminami nervai, širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmai, mažinamas pilvo pūtimas, atpalaiduojami bronchų spazmai. Valerijono eterinis aliejus vartojamas inhaliacijoms. Tam tikslui džiovinta žaliava laikoma hermetiškai uždarytame inde. Inhaliacijai indą reikia atsukti ir įkvėpti lakiųjų valerijono medžiagų.
Nepatartina vartoti valerijono preparatų sumažėjus raumenų tonusui, kraujo spaudimui, apėmus melancholijai, geriant migdomuosius vaistus. Padauginus valerijono, padidėja kraujo krešamumas, sumažėja darbingumas ir kt.