Valeriana officinalis L.
Daugiametis, iki 2 m aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, nešakotas arba tik viršūnė šakota, tuščiaviduris. Lapai neporomis plunksniški, skroteliniai — ilgakočiai, o stiebiniai — trumpakočiai arba bekočiai. Žiedai netikruose skėčiuose, kvapūs, balti arba rausvi. Vaisius — šviesiai rudas, pailgas lukštavaisis. Žydi birželio—liepos mėn. Vaisiai subręsta liepos pabaigoje. Dauginasi sėklomis ir kereliais. Auga drėgnose pievose, pakrantėse, vandens telkinių pakraščiuose, miškuose. Dažnas rytinėje Lietuvos dalyje. Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Jie kasami rudenį arba anksti pavasarį. Išplaunami šaltame vandenyje ir džiovinami.
Vienamečiuose šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,44%, dvimečiuose — 0,54—0,70% eterinio aliejaus, 1,19— 1,47% valerijono rūgšties, alkaloidų, glikozido vaierido, cukrų, organinių rūgščių, rauginių, mineralinių medžiagų.