Rausvažiedės ežiuolės tėvynė yra Šiaurės Amerika, kur šis daugiametis sukulentinis augalas dažniausiai aptinkamas ant sausų šlaitų. Jau indėnai pastebėjo šio augalo vaistines savybes.
Rausvažiedė ežiuolė yra daugiametis žolinis augalas, kuris anksčiau buvo priskirtas Rudbecia gerčiai. Ji yra išsikerojusi, stiebas užauga iki 70-90 cm akščio. Siauri pailgi lapai yra odiški ir apaugę šiurkščiais plaukeliais. Vasarą įspūdingai atrodo purpuriniai liežuviškieji žiedai, supantys centre esančius rudai raudonus vamzdiškuosius žiedus. Žiedai privilioja gausybę bičių, kamanių ir drugių. Augalo, o ypač jo šaknų, sudėtyje yra daug antimikrobinių ir imunitetą stiprinančių medžiagų.
Augalas mėgsta saulę, bet pakenčia ir šiokį tokį pavėsi. Auga humusinguose ir kalninguose dirvožemiuose.
Pavasarį ežiuolę sėti galima tiesiai į dirvą, sodinti nupirktus sodmenis arba padalinti jau esamą augalą. Kasant šaknis žiemą dar galima ežiuolę padauginti šakniniais auginiais. Pavasarį augalo stiebai nupjaunami.
Dauguma vaistinių preparatų gaminami iš šaknų, kuriose yra daug vertingų veikliųjų medžiagų. Tačiau galima naudoti ir žiedus, stiebus bei lapus. Veikiąsias medžiagas galima konservuoti alkoholyje.
Rausvažiedė ežiuolė pasižymi antimikrobiniu ir skausmą raminančiu poveikiu. Todėl ji yra ideali priemonė žaizdoms gydyti. Plaunant praskiestu ekstraktu žaizdas galima labai gerai dezinfekuoti iš išorės. Vartojant į vidų stiprinama imuninė sistema ir slopinama alerginė reakcija. Atsiradus peršalimo ir gerklės skausmo simptomas bei susirgus gripu reikia gerti kas 2-3 valandas po 5-10 rausvažiedės ežiuolės tinktūros lašų. Vėliau dienos dozę galima trigubai sumažinti, kol baigsis negalavimas.
Kontrastingi graižai augalui suteikia žavesio. Jis yra idealus lysvių ir pakraščio lysvelių komponentas. Be to, žiedynai ilgai laikosi pamerkti. Prie jos labai tinka miglinių šeimos augalai, vasariniai ir žieminiai astrai, flioksai, pentiniai, šiušelės, gubojos ar įvairios mėtos.