Žiedai balti, pailgoje viršūninėje kekėje. Kaip ir kitų gegužraibinių, blandies apyžiedžio lapeliai nevienodi. Vienas jų virtęs lūpa, jis paprastai ilgesnis už kitus ir turi ilgą pentiną. Gretimų žiedų pentinai pakrypsta į skirtingas puses, ir visa kekė atrodo apšepusi. Blandis pražysta beveik kartu su pakalnutėmis, gegužės pabaigoje, žydi gana ilgai, pavienių žiedų dar galima rasti ir liepos mėn. Vaisius — dėžutė. Augalas apie 30—40 cm, stačiu stiebu. Lapai tik 2, pailgai elipsiški, išaugę vienas prieš kitą arti stiebo pagrindo. Lapkočiai labai trumpi, platūs, apgaubia stiebą. Lapų gyslos išilginės, lankiškos. Jei lapų daugiau, tai jie gerokai mažesni, po vieną išsidėstę ant stiebo. Daugiametė žolė, kasmet atželianti iš šakniagumbių. Dauginasi vėjo išbarstomomis sėklomis.
Auga ir spygliuočių, ir lapuočių miškuose. Kaip šviesamėgis augalas dažnai įsikuria pamiškėse, miško aikštelėse ar net pamiškių pievose, apydrėgnuose ir derlinguose dirvožemiuose.
Žiedai kvepia tik prietemoje, vakare ir naktį arba apniukusiomis dienomis. Šiuo kvapu privilioja naktinius drugius, kurie, ilgais straubleliais siekdami pentine nektaro, perneša žiedadulkes nuo vieno žiedo ant kito.
Žmonėms kvapas nuodingas, ypač pavojinga skinta puokštė miegamajame.
Mūsų miškuose auga dar viena rūšis — žalsvažiedė blandis. Jos žiedai stambesni už dvilapės, žalsvi ir nekvepia, žiedo pentinas sustorėjusiu galu. Abi blandies rūšys globotinos.