Anyžinė ožiažolė (Pimpinella anisum)

pimpinella-anisum-anyzine-oziazoleViduržemio pajūrio rytinėje dalyje anyžinė ožiažolė jau daugiau kaip 3000 metų yra labai populiarus prieskonis. Iš ten ji paplito po visas Viduržemio pajūrio šalis. Su vienuoliais šis augalas atkeliavo į Europos šiaurinę dalį, tačiau daugiausia jis auginamas saulėtoje Pietų Europoje.

Vienametis augalas gali užaugti iki 50-70 cm aukščio. Jo lapai yra trijų skirtingų formų: apatiniai lapai yra apskriti ir kotuoti, viduriniai yra triskiaučiai, o viršutiniai gana siauri ir giliai karpyti. Iš lapų rozetės centro auga viršutinėje dalyje išsišakojantis žiedynstiebis. Vidurvasarį išsivysto balti žiedų skėčiai, kuriuose vėliau subręsta rusvi saldoko skonio skeltavaisiai. Skeltavaisiais jie vadinami todėl, kad susideda iš dviejų dalių. Juose yra daug eterinio aliejaus anetolio, taip pat riebiojo aliejaus, baltymų ir cukrų.

Vaisiai gerai subręsta tik saulėtose šiltose augavietėse. Lietingomis vėsiomis vasaromis jie gali neišsivystyti. Geriausiai tinka humusingas kalkingas ir laidus vandeniui dirvožemis.

Anyžinę ožiažolę balandžio mėnesį galima sėti tiesiai į lysvę. Kad greičiau subręstų sėklos, patariama pasėti anksčiau ir paauginti patalpoje. Šio tamsoje dygstančio augalo sėklos turi būti gerai užbertos žeme. Jos gali dygti net keletą savaičių. Vėliau augalai sodinami 25×25 cm atstumu. Labai svarbu, kad ypač dygimo pradžioje dirvožemis būtų purus ir be piktžolių.

Tinkamiausias laikas sėkloms nuimti yra tada, kai jos paruduoja. Tada galima nupjauti tik žiedynus arba visą augalą. Sėklos nupurtomos ant drobės ir dar padžiovinamos. Jos gali išbūti kurį laiką, neprarasdamos aromato. Lapus galima skinti ir vartoti šviežius visą vasarą.

Anyžinės ožiažolės sėklų dedama į duoną ir įvairius kepinius, todėl kai kur jos vadinamos „duonos sėklomis“. Anyžinės ožiažolės sėklos paskanina saldžiuosius patiekalus, pavyzdžiui, vaisių salotas, ir yra nepakeičiama daugybės kalėdinių paplotėlių sudedamoji dalis. Sriuboms, padažams ir virtoms šakniavaisinėms daržovėms jos suteikia saldoką skonį. Anyžinės ožiažolės sėklų dedama ir į degtinę. Aromatas būna ypač stiprus, jei sėklos, prieš vartojant, sumalamos arba sutrinamos. Šviežių lapų galima dėti į salotas ir sriubas. Stiprus aromatas suteikia gaivumo patalpų orui.

Anyžinė ožiažolė skatina tulžies išsiskyrimą ir virškinimą. Sunkiai virškinami riebūs patiekalai tampa lengviau įsisavinami. Todėl Rytų šalyse yra paprotys pavalgius pakramtyti anyžinės ožiažolės sėklų. Jos taip pat yra populiari priemonė nuo kosulio, nes skystina gleives ir slopina dirginimą. Maitinančioms motinoms anyžinė ožiažolė skatina pieno išsiskytimą.

Gausūs žiedynai vasarą yra gėlių lysvės puošmena.

Anyžiniai paplotėliai

3 kiaušinius ištrinti su 250 g cukraus. Įberti 250 g miltų, žiupsnelį druskos ir šaukštelį anyžinės ožiažolės vaisių miltelių. Gauta tešla dedama ant konditeriniu popieriumi išklotos ar riebalais išteptos skardos krūvelėmis po 2 šaukštelius. Paliekama nakčiai šiltoje vietoje. Kepama orkaitėje apie 30 min. 150-160ºC temperatūroje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.