Mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifraga L.)

Žiedai balti, skėčiuose po 6—12 skėtukų. Nei skraistės, nei skraistelės žiedynai neturi. Pražysta birželio mėn. ir žydi per visą vasarą. Vaisius — skeltavaisis iš 2 kiaušiniškų rudų ar gelsvų vaisiukų.
Augalas retai išauga didesnis kaip 60 cm. Stiebas status, smulkiai vagotas. Lapų nedaug, ypač ant stiebo, keli didesni išauga arti stiebo pagrindo. Tai sudėtiniai, neporomis plunksniški, ilgakočiai lapai su kiaušiniškais, stambiai dantytais lapeliais, savotiškos formos. Stiebo lapai plunksniškai suskaldyti labai siauromis skiltelėmis. Lapų makštys nedidelės ir neplačios. Daugiametis, šiek tiek kvepiantis augalas su šakota liemenine šaknimi.
Auga sausose pievose, dirvonuose, palaukėse, miškuose, miško aikštelėse, žolėtuose šlaituose, pylimuose, pakelėse, bergždynuose. Dažniausiai įsikuria nedrėgnuose, lengvuose, gerai įšylančiuose dirvožemiuose. Iš šio augalo išvaizdos (apaugęs plaukeliais, mažas lapų paviršius) sprendžiama apie jo kserofiliškumą, prisitaikymą prie sausros. Kaip vaistažolę reikia vartoti atsargiai, nes jos žaliavoje yra furokumarinų ir gali sukelti fotodermatozes. Šios rūšies įvairios formos būna pamatiniai lapai, jie gali būti ir smulkiai suskaldyti.
Lietuvoje auga dar didžioji ožiažolė (P. major), kuri skiriasi nuo mažosios giliai vagotu stiebu, pamatinių lapų lapeliai pailgesni ir smailiaviršūniai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.