Takažolė (Polygonum aviculare L.)

Smulkūs, vos įžiūrimi rausvi ar balti žiedai susitelkę lapų pažastyse. Apyžiedis paprastas, nesusiskirstęs į taurelę ir vainikėlį, penkiaskiltis. Žydi per visą vasarą. Vaisius — juodas, tribriaunis riešutėlis.
Augalas dažniausiai pasidriekęs dirvos paviršiuje, kartais gausūs nariuoti stiebai pakyla iki 20—30 cm aukščio. Vienmetė žolė, nuo pamato gausiai šakota. Dauginasi sėklomis. Auga kiemuose, ant kelių ir pakelėse, laukuose ir daržuose, dykvietėse, šiukšlynuose. Gerai auga mindomose vietose. Nuo dirvožemio priklauso augalų morfologija— sausame smėlyje jų šakelės plonos, lapai smulkūs, stiebai gulsti, o derlingame — stiebai pakilę ar statūs, šakos vešlios, lapai tankūs, sultingi.
Takažolė — tinkamas pašaras daugeliui naminių ir laukinių gyvūnų, jos nesibodi nei galvijai, nei avys, nei kiaulės, nei triušiai, ją noriai lesa vištos, žąsys. Jauna žolė tinka maistui, joje gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tai puiki vaistažolė, vertinama ir vartojama daugelyje kraštų. Jos paruošos susijusios su kai kuriais keblumais, nes žaliava turi būti labai švari, o takažolė dažniausiai auga teršiamose vietose — pakelėse, prie fermų, šiukšlynuose. Ji gali būti specialiai sėjama smarkiai mindomose vietose. Iš takažolės šaknų galima pagaminti mėlynų dažų, prilygstančių garsiesiems indigo dažams.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *