Pirmojoje dalyje kalbėjome apie nuostabius daugiamečius dekoratyvinius vijoklinius augalus aktinidijas, vedančias ypatingai skanias ir vitaminingas uogas bei nereiklius persikų ir abrikosų medelius. Šį kartą susipažinkime dar su keliais sodo gyventojais, vedančiais vaisius, uogas, turinčius gydomųjų savybių, dekoratyviai puošiančius mūsų sodus, net tinkančius gyvatvorėms formuoti, o svarbiausia – visiškai nereiklius.
Medlieva – erškėtinių šeimos obelinių pošeimio augalas, gentyje žinomos 25 rūšys. Jei nesate girdėję tokio augalo pavadinimo, tai gal žinote kitų medlievos vardų, pavyzdžiui: ameliankis ar karintas. Mūsuose ji žinoma ir tokiais vardais. Lietuvoje iš visų medlievos rūšių specialiai auginamos tik 4 (savaime augančių rūšių Lietuvoje nėra): Paprastoji medlieva, Kanadinė medlieva, Alksnialapė medlieva ir Varpinė medlieva. Pakalbėkime apie pastarąją. Šis vasaržalis krūmas užauga iki 4-8 metrų aukščio, dažniausiai – 6 metrus. Paprastai žydi gegužės mėnesiais. Žiedeliai susispietę į kekes po kelis žiedelius, dažniausia žiedelių spalva balta, bet pasitaiko ir rausvų. Medlieva sunokina savo vaisius-uogas, panašias į mažyčius obuoliukus, liepos mėnesį, tačiau uogos subręsta ne vienu metu iš karto, tad derliu galima mėgautis bent 3-4 kartus iki pat vasaros pabaigos. Subrendusios uogos yra tamsiai mėlynos spalvos, paviršius būna miltuotos. Vaisiai labai sultingi ir saldūs, turintys nemažai vitamino C, kai kurių organizmui naudingų rūgščių. Kaip ir daugelį vaisių, šias uogas taip pat galima valgyti ne vien žalias, bet ir iš jų virti uogienes, daryti kompotus, tinka pasaldinti kitas, rūgštesnių uogų ar vaisių, uogienes. Jei sodinsite ne šaknų atžalas ar ūglius, bet sėklas, iš jų užaugintų sėjinukų derliaus sulauksite penktaisiais metais. Sėklos paprastai sėjamos rudenį. Tiesa, varpinė medlieva yra būtent tas krūmas, kuris kuo puikiausiai tinka formuoti gyvatvorę. Jei negalite skirti daug laiko sodo priežiūrai, šis krūmas bus labai tinkamas, kadangi tokios gyvatvorės galima ir iš viso nekarpyti, arba karpyti labai retai. Ypač laisvai augančios gyvatvorės tinka didelėms sodyboms.
Sausmedžių rūšių priskaičiuojama per 180. Pavadinimai iš tiesų įspūdingi: Puošnusis sausmedis, Gausiažiedis sausmedis, Kvapusis sausmedis. Tačiau šiuo atveju susipažinkime su Valgomuoju sausmedžiu. Taip jis vadinamas dėl to, kad norima atskirti nuo dekoratyvinių sausmedžių, nesusimaišyti. Šie uogakrūmiai anksčiausiai už kitus augalus (žemuoges, braškes) subrandina savo mėlynas sultingas pailgas uogas, kurios pasižymi daugeliu gerų savybių, teikiamų organizmui: stiprina imunitetą, gerina bendrą savijautą, apetitą. Iš uogų galima virti uogienes, kompotus, net spausti sultis. Žinoma, uogos valgomos ir žalios. Prieš nokindamas vaisius, žydi dvilyčiais geltonais ar žalsvais žiedais. Paprastai augalas žydi balandį ar gegužę. Sausmedis mėgsta drėgną rūgštoką dirvą, pavėsyje jo geriau nesodinti, nes tai – šviesiamėgis augalas. Paprastai užauga iki 2 metrų, tačiau būna ir žemesnių. Tiesa, svarbu sodyboje pasodinti ne vieną, bet bent jau du ar tris šiuos uogakrūmius, kad geriau apsidulkintų ir vestų gausesnį derlių, kuris ima derėti ketvirtais ar trečiais metais po pasodinimo. Ūglių kirpti negalima, nes ant jų keletą metų iš eilės kraunami nauji žiedeliai. Nors sausmedis ir auga lėtai, tačiau yra ilgametis, puikiai dera net keletą dešimtmečių, taip pat yra atsparus ligoms, tad tik išimtinais atvejais prireikia griebtis cheminių preparatų. Šis medingas augalas puikiai tinka ir formuoti gyvatvores, nes toleruoja karpymą. Tiesa, sausmedis ne tik papuošia sodybą, maitina, bet ir gydo, tad plačiai naudojamas ne vien liaudies medicinoje.
1 comment for “Nereiklūs sodo augalai, puošiantys ir maitinantys (II dalis)”