Pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis L.)

Ilgakotėse kekėse po kelis geltonus žiedus. Žydi birželio ir liepos mėn. Vaisiai — pailgos, juosvos, gyslotos ankštys su 8—10 sėklų. Sėklos plokščios, margos. Stiebas liaunas, kylantis, briaunotas, šakotas. Lapai su viena pora priešinių, pailgų, gyslotų lapelių, su prielapiais ir viršūniniu ūseliu arba dygleliu. Ūseliai kabinasi į kaimynines žoles ir kelia į šviesą žiedus.
Daugiametis augalas su plonu, šakotu šakniastiebiu, iš kurio išauga ilgos palaipos. Dauginasi sėklomis, bet jų sudygsta mažai (daug suėda vabzdžiai); auga lėtai, pradeda žydėti po trejų metų.
Auga pievose, pamiškėse ir pakrūmėse, pakelėse, pylimų šlaituose. Mėgsta derlingesnius, sunkesnės mechaninės sudėties, nerūgščius ir nelabai sausus dirvožemius. Pakenčia pavasarinį užliejimą, šiokią tokią paunksnę. Žieduose daug nektaro, jie lankomi bičių, kamanių, vapsvų, drugių. Gera pašarinė žolė, turinti vertingų medžiagų, baltymų daugiau negu dobiluose, bet dėl kartaus skonio žalios žolės galvijai vengia. Be to, ganyklose blogai atželia ir nepakelia mindymo. Žolei džiūstant kartumas nyksta. Labai pageidautinas šienaujamose pievose.
Šlapiose pievose daug geriau auga pelkinis pelėžirnis, taip pat geras pašarinis augalas, žydintis violetiškai melsvais žiedais. Skiriasi nuo pievinio sparnuotais stiebais ir lapais (iš 2—4 porų lapelių). Lietuvoje apyretis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.