Obelų ir kriaušių sodinimas

obelu-sodinimasSodinimo atstumai

Sodinant obelis ar kriaušes reikia galvoti ne apie tai, kaip jie atrodo sodinimo metu, bet kaip jie atrodys užaugę. Dažname sode vaismedžiai pasodinami per tankiai. Jie suauga, sutankėja, vainikai kyla į viršų, o apatinės jų dalys apsinuogina. Blogėja vaisių kokybė, po medžiais dėl šviesos stokos nebeauga kiti augalai.

Sodinimo atstumai priklauso nuo veislių ir nuo poskiepių. Obelis ir kriaušes su sėkliniais poskiepiais kolektyviniame sode, kurio tarpueiliuose numatoma auginti dar ir kitus augalus, reikėtų sodinti paliekant tarp eilių ne mažiau kaip 6-7 m. Eilėse atstumai tarp vaismedžių gali būti 4-5 m. Su pusiau žemaūgiais intarpais atstumą tarp eilių galima sumažinti iki 5 m, o eilėse iki 2,5-3m. Tiktai su žemaūgiais poskiepiais arba ilgesniais jų intarpais ir planuojant auginti plokščius vainikus, atstumus tarp eilių galima sumažinti iki 4 m.

Vaismedžių Sodinimas

Obelys ir kriaušės gali būti sodinamos rudenį arba pavasarį. Rudenį reikėtų sodinti anksčiau, spalio mėnesio pirmoje pusėje. Tuomet skiepai iki šalčių spėja prigyti, pradeda auginti naujas šaknis, kurios aprūpina jaunus medelius jeigu ne maisto medžiagomis, tai bent vandeniu. Anksčiau pasodinti medeliai geriau žiemoja. Suvėlavus sodinimą geriau atidėti iki pavasario. Pavasarį geriau sodinti ir lepesnių veislių kriaušes. Menkai prigijusios pirmąją žiemą jos dažniau pašąla.

obuoliaiNumatyti sodinti pavasarį skiepai apkasami žiemai pusiau gulsti. Jų kamienai iki pusės apipilami žemėmis. Labai naudinga šaknis ir kamienus pridengti durpėmis. Prasidėjus pastoviems šalčiams, skiepų vainikai uždengiami eglišakėmis arba kita medžiaga, kuri sulaiko sniegą ir apsaugo juos nuo didesnių šalčių.
Jeigu dirva gerai paruošta, sukultūrinta ir įtręšta, vaismedžiams sodinti pakanka iškasti tokio dydžio duobes, kad į jas tilptų šaknys.
Blogiau paruoštoje dirvoje kasamos didesnės duobės, kurios pripildomos ariamojo (paviršinio) sluoksnio žemių, sumaišytų su trąšomis.

Didesnėse duobėse jaunų vaismedžių šaknys geriausiai vystosi įtręštoje duobėje ir labai nenoriai auga už jos ribų. Todėl vyresni vaismedžiai pradeda skursti ir silpniau auga, kol šaknys prasiskverbia už duobės ribų.
Normali duobė yra 80-100 cm pločio ir 60 cm gylio. Gilesnes duobes reikia kasti tik ten, kur podirvis yra nelaidus. Tada duobė kasama iki laidaus sluoksnio.

Reikia visiškai atsisakyti molio priedo į duobių dugną ir tuo labiau duobių šonų plūkimo moliu. Molio sluoksnis tik laikinai pagerina vaismedžių augimą. Vaismedžių šaknys sunkiai skverbiasi per nelaidų molio sluoksnį, o jeigu moliu išplūkti ir duobės šonai, jos auga kaip vazone. Paaugusiam vaismedžiui duobėje esančių maisto medžiagų nebeužtenka normaliai mitybai ir jis pradeda skursti. Į aplinkinį dirvožemį perauga tik pavienės šaknys, o po vaismedžiu susidaro tuščias nuo šaknų “šulinys”. Todėl net labai lengvose smėlio dirvose molį (geriau priemolį) reikia išmaišyti visame dirvos tūryje.

Netinka į duobes dėti šviežią mėšlą. Užkastas duobės dugne, jis užrūgsta ir sudaro nelaidų sluoksnį. Kai kada jis net apdegina jaunas vaismedžių šaknis. Duobėms užpilti netinka ir durpės, ypač šviežios. Jos džiovina vaismedžių šaknis, absorbuoja tirpias maisto medžiagas, ir net gausiai tręšiamas vaismedis gali pradėti badauti.

Geriausiai duobę pripilti ariamojo sluoksnio žemės su komposto, gerai perpuvusio mėšlo ir mineralinių trąšų priedu. Iš gilesnių sluoksnių iškastas podirvis į duobę nepilamas, bet paskleidžiamas aplinkui.

Komposto arba perpuvusio mėšlo į normalaus dydžio duobę dedama 20-30 kg (3-4 kibirai). Fosforo trąšos ir net jų perteklius vaismedžiams nekenkia. Priešingai, jos padeda šaknims greitai regeneruoti. Dirvoje jos mažai judrios, neišsiplauna ir sudaro maisto medžiagų atsargą ilgam laikui. Į duobę galima berti 0,8-1,2 kg superfosfato. Su kalio ir azoto trąšomis reikia elgtis atsargiau. Jos greitai tirpsta ir gali apdengti nukirstas neprigijusias vaismedžių šaknis. Todėl į duobę galima dėti ne daugiau kaip 200-250 g kalio ir 100-150 g azoto trąšų. Visos trąšos gerai permaišomos duobėje, ypač apatinėje dalyje, iki 2/3 jos gylio.

Prieš sodinimą vaismedžių šaknis būtina pamirkyti mėšlo ir molio arba bent molio tyrėje. Ji daroma grietinės tirštumo, gerai sumaišant mėšlą ir molį arba sunkesnę dirvą (santykiu 1:4-5) su vandeniu. Į tyrę, ypač jei nedėta mėšlo, galima įdėti iš anksto karštame vandenyje ištirpinto heteroauksino. Jo dedama 0,1 g į kibirą vandens.

Sodinimo gylis priklauso nuo dirvos ir poskiepių. Į sėklinius paskiepius skiepyti vaismedžiai sodinami iki šaknies kaklelio arba 2-3 cm virš jo. (Šaknies kakleliu vadinama vieta, kur šaknys pereina į stiebą; paprastai toje vietoje šiek tiek keičiasi žievės spalva.) Lengvose dirvose galima sodinti ir giliau, sunkesnėse – reikia sodinti griežtai pagal rekomendacijas. Per giliai pasodinti vaismedžiai kelerius metus auga silpnai, kol susidaro nauja seklesnė šaknų sistema. Sekliai pasodintų medelių šaknys apsinuogina, jie taip pat blogai auga, lengvai išvirsta, be to, šaltą besniegę žiemą šaknys gali greičiau pašalti. Kartais anksčiau pasodinami vaismedžiai, o vėliau ant sklypo užvežamas naujas dirvos sluoksnis ir vaismedžiai užpilami. Atkasus mažas duobutes prie paties kamieno mažai pagerėja medžių augimas, nes pagrindinės jų šaknys yra po giliu dirvos sluoksniu. Priešingai, tokiose duobutėse rudenį ir pavasarį kaupiasi vanduo ir gali nukentėti apatinė kamieno dalis. Jeigu iš anksto planuojate pakelti sklypą, skiepus reikia pasodinti ant kaupelių, kad vėliau dirvos paviršius išsilygintų.

Obelys su vegetatyviniais poskiepiais gali būti sodinamos giliau. Tai netgi padidina poskiepių efektą, iš apkastos jų dalies greitai išauga naujos šaknys. Tačiau skiepijimo vieta turi likti virš dirvos paviršiaus ir nebūti užpilama toliau dirvą dirbant. Jeigu įskiepis bus apkaupiamas, gali išaugti kultūrinės veislės vaismedžio šaknys ir dings žemaūgio poskiepio įtaka.
obelisSu žemaūgiais intarpais skiepai būtinai sodinami giliau, kad bent 10 cm intarpo atsidurtų dirvoje. Tada vaismedžiai geriau įsitvirtina dirvoje, sumažėja pašalimo pavojus, ir leidžia mažiau šaknų atžalų. Tačiau viršutinė skiepijimo vieta irgi visuomet turi likti virš dirvos.
Reikia atsiminti, kad šviežiai pripiltoje duobėje net ir gerai suminta dirva nuslūgsta dar 4-6 cm ir daugiau. Todėl iš pradžių vaismedžių šaknys užpilamos šiek tiek giliau. Sodinti geriausia dviese. Pirmiausia duobė pripilama paruoštos su trąšomis žemės, joje padaromas kaupelis, ant kurio statomas skiepas ir tolygiai išdėstomos jo šaknys. Vienas žmogus prilaiko skiepą, o kitas užpila jo šaknis. Užpilamas skiepelis šiek tiek pajudinamas, kad žemės pabyrėtų į tarpus tarp šaknų. Užpilta žemė tolygiai suminama. Baigus užpilti duobę, iš aplinkinės dirvos padaroma lėkštė ir skiepas gausiai paliejamas 1-2 kibirais vandens. Palieti būtina neatsižvelgiant į dirvos drėgnumą sodinimo metu. Jeigu pasodinti medeliai tuojau pat nemulčiuojami, palieta lėkštė užpilama sausa žeme, kad ji neskilinėtų ir mažiau garuotų vanduo.

Kad pasodinti medeliai neiškryptų, juos reikėtų pririšti prie baslio. Baslį geriau kalti ne vertikaliai, bet įstrižai prieš vyraujančių vėjų kryptį. Tuomet baslys nepažeidžia šaknų ir geriau apsaugo skiepą nuo išvirtimo. Visais atvejais baslio viršūnė turi būti žemiau skiepo šakų, kad jos nesitrintų į jį ir nesužeistų.
Jeigu sodinama rudenį, skipelį reikėtų nubalinti, kad žievei nepakenktų besikaitaliojančios pavasario temperatūros.

  2 comments for “Obelų ir kriaušių sodinimas

  1. obelinis
    2015/11/06 at 23:52

    Sveiki, puikus straipsnis, tik gal zinote kur gauti heteroauksino?

  2. Kostas
    2017/05/15 at 14:38

    Laba diena, noriu sužinoti, kodėl nesukrauna žiedų ir nežydi kriaušė.
    Medelis pasodintas jau 5 metai.
    Pagarbiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.