OBUOLIŲ RUDASIS PUVINYS
Pažeidžia obelų žiedus, lapus, ūglius ir vaisius. Ant apsikrėtusių vaisių atsiranda nedidelė ruda apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė, suminkštėja audiniai. Dėmelė greit apima visą vaisių. Paviršiuje atsiranda gelsvai rusvos arba pilkšvos dulkingos karputės. Jos būna išsidėsčiusios koncentriškais ratais. Kai kurie ant vaismedžių supuvę obuoliai sudžiūsta ir virsta mumijomis, kurios kybo iki kitų metų. Jose grybas peržiemoja. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, o jeigu liečiasi supuvęs ir sveikas, gali apsikrėsti ir per nesužalotą odelę. Į sandėlius šis puvinys patenka su vaisiais iš sodo ir plinta laikymo pradžioje, nes žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina. Ant karpučių esančias konidijas platina vėjas, lietaus lašai arba vabzdžiai perneša ant sveikų vaisių.
Geriausiai grybas vystosi šiltu (24-28°C) ir drėgnu (75-80 % santykinė drėgmė) oru. Inkubacijos periodas trumpas -5 dienos.
Jautrios obelų veislės -Kortlendas, Uelsi, Noris, Lobo.
OBELŲ PAPRASTASIS VĖŽYS
Pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna įvairaus didumo išaugos. Žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per sužalojimus. Tiek aukšliasporės, tiek konidijos žymiai geriau plinta drėgnu oru. Grybui plisti labai padeda didelis santykinis oro drėgnumas. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis nuo 2 iki 30ºC.
Jautriausios obelų veislės – Close, Noris, Kortlendas, Slava peremožcam, Uelsi, Melba, Red Melba.
APSAUGA NUO OBELŲ VĖŽIO: Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, todėl anksti pavasarį nurišus kamienus, būtina juos nubalinti. Taip pat išpjaustyti ir sudeginti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Dažniausiai obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl labai svarbūs yra purškimai nuėmus derlių, lapams krintant ir ankstyvasis purškimas. Sodą, kur ypač išplitęs paprastasis vėžys, rudenį lapams krintant, purkšti sisteminiais fungicidais. Žaizdų gydymui galima naudoti ir kitas priemones, prieš tai išvalius žaizdą iki sveikos medienos, užtepti ją molio-karvių mėšlo – fungicido (1:1, pridedant 2% sisteminio fungicido) skiediniu ir aprišant maišine medžiaga. Žaizdas išvalyti ir pradėti gydymą geriausia anksti pavasarį. Žaizdų aptepimui taip pat galima naudoti vandens emulsinių dažų ir 2% sisteminio fungicido skiedinį.
1 comment for “Obelų ligos. Rudasis puvinys ir vėžys”