Jo tėvynė yra Rusijos pietinės dalies ir Mongolijos stiepių sritis. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Išsikerojusio augalo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siauri pailgi lapeliai. Yra skiriamos dvi atmainos: stambus, kartaus skonio rusiškasis peletrūnas, augantis iki 1,50 m aukščio ir prieskoninis vokiškasis, arba prancūziškasis, peletrūnas, pasižymintis saldoku, anyžius primenančiu skoniu. Pastarasis būna 60-80 cm aukščio. Vokiškasis peletrūnas šalto klimato srityse nežydi, tuo tarpu rusiškasis nuo vasaros iki rudens pasidabinęs puriomis menkučių apskritų gelsvų graižų šluotelėmis. Vokiškojo peletrūno sudėtyje ypač gausu eteriniu alieju, raugintų ir karčiųjų medžiagų. |
Astriniai labiausiai veši saulėtuose šiltuose augavietėse, bet auga ir daliniame pavėsyje. Jam reikia humusingų ir turtingų maistinėmis medžiagomis dirvožemių, kurie turėtų būti pakankamai drėgni. Nepakenčia nuolat įmirkusios dirvos.
Vokiškasis peletrūnas dauginamas tik dalijant kerą arba viršutiniais auginiais. Jei asmeniniams poreikiams reikia vieno ar dviejų augalų, juos geriausia nusipirkti anksti pavasarį ir pasodinti 30-40 cm atstumu. Peletrūnui reikia daug vietos ir jis klesti pasodintas šalia gelsvės. Sausringomis vasaromis peletrūną reikia laistyti, o rudenį augalą galima nupjauti. Po 3-4 matų peletrūnas dažniausiai jau būna pasenęs, todėl reikia iš anksto pasisodinti jauną augalą. Vokiškasis peletrūnas yra jautrus šalčiui ir žiemą turi būti pridengtas. Tuo tarpu rusiškasis peletrūnas gerai pakelia žemas temperatūras. Jis pavasarį sėjamas tiesiai į dirvą, o vėliau išretinamas.
Jaunos ūglių viršūnės ir lapai gali būti skinami ištisą vasarą. Geriausią juos vartoti šviežius, kadangi džiovinant praranda aromatą. Tuo tarpu užšaldyto peletrūno skonis išlieka.
Virtuvėje dažniausiai vartojamas vokiškasis, arba prancūziškasis peletrūnas. Kadangi jo stiprus skonis, reikia nepadauginti. Peletrūno dedama į salotas, sriubas, padažus arba juo pagardinami paukštienos ir žuvies patiekalai. Peletrūnas vartojamas prieskoniniam actui ir aliejui gaminti. Jis yra svarbi peletrūno garstyčių sudedamoji dalis ir dažnai dedamas konservuojant agurkus.
Seniai žinomas virškinimą skatinantis ir diuretinis peletrūno poveikis. Anksčiau buvo vartojamas kaip veiksminga priemonė nuo parazitinių kirmėlių.
Actas su peletrūnu
Šakelę peletrūno 2-3 savaites laikyti butelyje baltojo vyno acto. Galima įdėti ir vaistinės melisos arba krapų.
Sauce bearnaise
Supjaustyti 2 svogūnus ir nuo ryšelio peletrūno nuskabyti lapus. Svogūnus ir peletrūną užpilti 150 ml baltojo vyno ir atvirame puode virti tol, kol liks maždaug 3 šaukštai skysčio. Perkošti ir supilti į mažą puodą, pastatytą į karšto vandens vonelę. Supilti 3 kiaušinių trynius ir maišyti. Tada dalimis sudėti 150 g sviesto. Galiausiai pasūdyti ir įberti pipirų. Kad padažas neišbėgtų, vanduo vonelėje neturi užvirti.