Serbentus augino jau mūsų protėviai, šiomis dienomis augina seneliai ir tėvai, o jaunesnės kartos atstovai drąsiai gali jų pasisodinti. Serbentai gali tarnauti ne tik kaip uoginiai augalai, iš kurių vaisių pagaminamos skaniausios uogienės ir kompotai, bet net kaip nekarpomi dekoratyviniai krūmai, nes jie tikrai patrauklūs.
Serbentų charakteristika. Kaip minėta, serbentai yra uoginiai krūmai. Turi dygius aštrius spygliukus, tad priklauso agrastinių augalų šeimai. Pagrindiniai serbentai skiriami baltieji, juodieji ir raudonieji. Ankstyvos juodųjų serbentų veislės yra šios – ‚Golubka‘, ‚Briodtor‘, vidutinio ankstumo – ‚Minai Šmyriov‘, ‚Derliai‘, ‚Svyriai‘, vėlyvos – ‚Danieliaus rugsėjiniai‘, ‚Pobeda‘. Juodieji serbentai skinami bene ilgiausiai – net visą mėnesį nuo liepos. Tiesa, uogos sunoksta ne visos vienu metu, bet per ilgą laiką pakaitomis, todėl jas skinant reikėtų atrinkti, kurios jau prisirpusios, o kurias dar reikėtų palikti ant krūmo nenuskintas. Nevisai prisirpusias galima skinti tuo atveju, jei planuojate uogas vežti kažkur toliau. Svarbus ir skynimo paros metas bei oro sąlygos: geriausia, kad prieš skynimą nebūtų buvę lietingų dienų, o paros metas labiausiai tinka ankstus rytas arba vėlus vakaras. Nuskintas uogas galima laikyti net iki dvidešimties dienų, jei oro temperatūra apie nulį, jei temperatūra vidutinė kambario – tik dvi tris dienas. Juodųjų 
serbentų uogos be galo naudingos organizmui, turi daug vitaminų (C, P, B), provitamino A (karotino), kalcio, geležies, fosforo druskų. Baltieji ir raudonieji serbentai turi vitamino C, organinių rūgščių ir kitų naudingų medžiagų. Iš baltųjų serbentų populiarios veislės yra ‚Versalio baltieji‘, ‚Olandų baltieji‘, iš raudonųjų – ‚Olandų raudonieji‘. Tiesa, raudonieji ir baltieji serbentai (ir jų uogos) lepesni už juoduosius serbentus. Juodieji serbentai drąsiai auga pavėsingose vietose, mėgsta drėgmę, bet nuo vėjo juos geriau apsaugoti. Baltieji ir raudonieji serbentai pavėsio nemėgsta, juos geriau sodinti atvirose vietose, kur juos lengviau pasiektų saulė.
Sodinimas. Kai jau pasirenkate atitinkamiems serbentams skirtą sodinimo vietą, iškaskite ne mažesnę nei pusė metro pločio ir 30-40 cm gylio duobę. Į duobę pripilkite derlingo juodžemio, komposto, puvenų, durpių ar humuso, sumaišytų su trąšomis, tokiomis kaip superfosfatas ir kalio sulfatas, pastarąjį galima pakeisti kalio chloridu arba medžio pelenais. Tokias trąšas naudokite, jei sodinate rudenį. Jei nuspręsite sodinti pavasarį, berkite azoto trąšų (amonio sulfato). Bet iš esmės, serbentus galima drąsiai sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Jei planuojate sodinti eilėmis, tai eilėje krūmus atskirkite pusantro metro tarpais, o tarp eilių tarpai turėtų būti mažiausiai du metrai, galima palikti ir didesnius. Sodinant sodinukus, įleiskite juos giliau į žemę, o žemes prie sodinuko pagrindo gerai sutrypkite, kad laikytųsi. Aplink sodinuko pagrindą padarykite kelių centimetrų aukščio ir didesnio skersmens kauburėlį, kad neišbėgtų vanduo, ir palaistykite puse kibiro. Toliau laistyti reikėtų per vegetaciją iki keturių kartų, jei metai sausi, jei ne – galima rečiau. Dirvą reikėtų kas kiek laiko purenti, sukasti. Raudonieji serbentai dauginami atlankomis, o juodieji – sumedėjusiais auginiais.
Baltųjų ir raudonųjų serbentų genėjimas ir formavimas
Tolimesnė priežiūra. Serbentams tinka nerūgšti dirva, reikalingas fosforas. Jei sodinimo metu dirvą gerai patręšėte, pirmais metais po sodinimo galima ir netręšti. Po dviejų metų vis dėlto būtina patręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei serbentai gerai dera, tręškite ir toliau kalio chloridu, superfosfatu ir amonio salietra. Serbentai puikiai dera, jei kasmet nugenimos pasenusios šakelės, paliekant iki keturių stipriausių ir geriausių pumpurų. Kenkėjai ir ligos. Serbentus taip pat puola įvairios ligos: serbentinės pumpurų erkutės, stiklasparniai vikšrai, daug žalos pridaro deguliai (antraknozė), viksvinės ir veimutinės rūdys.