Kipariso lotyniškas pavadinimas Cupressus. Tai pušūnų skyriaus, pušainių klasės, kiparisinių šeimos ir plikasėklių kiparisų genties augalas. Labiausiai jie paplitę šiauriniame pusrutulyje. Kiparisai gali būti visžaliai krūmai, užaugantys nuo penkių metrų aukščio, arba visžaliai medžiai, užaugantys iki keturiasdešimties metrų aukščio. Šie visžaliai augalai yra dekoratyvūs, jais apželdinami sodai, parkai, kapinės. Kiparisų spygliai minkšti, jų forma – plokšti žvynai. Subrandina kankorėžius.
Kiparisai yra labai populiarūs, kadangi pasižymi gausia žaluma ir teikia didelį pavėsį. Taip pat jie labai greitai auga – per metus gali užaugti net iki 120 cm – ir toleruoja įvairų dirvožemį. Nuplikę (Taxodium distichum) kiparisų medžiai itin mėgsta drėgmę, auga šalia pelkių, klampynių, balų, užlietose vietose, palei upes ar vandens srautus. Dar esama kūdrų kiparisų, jie vadinami Taxodium ascendens. Kūdrų kiparisai labiau mėgsta augti pavieniui. Tinkamoje vietoje pasodinti kiparisai gyvens šimtus metų.
Tinkamos vietos parinkimas. Kiparisai geriausiai auga saulėje, tačiau toleruoja ir dalinį pavėsį. Mėgsta dirvą su geru drenažu. Jei ketinate sodinti keletą kiparisų, pasirūpinkite, kad jie augtų toliau vienas nuo kito.
Dirvos paruošimas sodinimui. Pasirinktoje vietoje gerai išpurenkite
žemę, pašalinkite visas kitų augalų ar piktžolių šaknis bei nešvarumus. Išmeskite visus akmenis, ypatingai didelius. Vieta turi tapti švari.
Iškaskite duobę. Ją padarykite gilesnę ir platesnę, nei yra sodinamo sodinuko šaknys.
Sodinkite kiparisą. Sodinuką pastatykite duobės vidury ir užklokite ta žeme, kurią iškasėte, darydami duobę. Gerai padenkite šaknis, kad jos neliktų kaboti ir nesusidarytų oro plyšių. Paviršių sutrypkite.
Mulčiavimas. Naudokite aukštos kokybės mulčią. Juo padenkite vietą aplink kipariso pagrindą. Mulčias padės išlaikyti dirvožemio drėgmę ir išvengti augančių piktžolių. Mulčio sluoksnis gali būti ir nedidelis.
Laistymas. Pasodintą medelį reikia kuo greičiau palieti. Nepatartina laistyti didele galinga srove tiesiai iš kibiro, geriau naudoti laistytuvą ar laistymo žarną. Jei oro temperatūra pasitaiko didelė, klimatas sausas (ypatingai vasarą), tuomet kiparisus patartina laistyti kiekvieną savaitę, kad būtų užtikrintas sveikas augalo augimas. Tačiau jei itin dažnai ir gausiai lyja, kiparisus laistyti reikėtų tik tuomet, kai lietaus iškrenta mažiau.
Tolimesnė kipariso priežiūra. Kiparisai yra iš tų augalų, kurių išlaikymui reikia skirti labai mažai lėšų, o priežiūros nuo pasodinimo meto beveik nereikalauja. Retkarčiais patikrinkite augalą, ar šis nėra apniktas kenkėjų, tokių kaip kamieninių vikšrų, kurių lervos mezga voratinklius, kuriuose gyvena, ir minta spygliais.
Apskritai, kiparisai labai panašūs į liepsną savo forma, mat kūgiškai smailėja. Tokios mintys aplankydavo ne vieną senovės poetą, kurie parašė daug puikių odžių, apdainuojančių šį nuostabų augalą. Visžaliai kiparisai jau senų senovėje buvo auginami Viduržemio jūros regione ir savo didingumu užburdavo kaip neatsiejamas kraštovaizdžio elementas. Kadangi buvo auginamas Viduržemio jūros šalyse, neliko nepastebėtas ir Antikos poetų. Antikinėje mitologijoje kiparisas – tai ir Pasaulio medis, ir gedulingasis medis, taip pat medis, jungęs gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Pagoniai graikai ir romėnai naudodavę kiparisų šakeles, kai mirdavęs žmogus: tarp mirusiojo rankų įsprausdavo kipariso šakelę, taip pat šakelėmis apmėtydavo taką į mirusiojo namus. Ir nūdienoj mūsuose kiparisai sodinami kapinėse. Bet to nereikia baimintis ir dėl to nesodinti jų prie namų, juk kiparisai tokios gražios formos augalai. Tokie pamąstymai visai tinka besiartinant Vėlinėms…