Perkūnropė

perkunropePavadinimo variacijos. Turbūt ne kiekvienas žino šią gėlę. Taip, tai gėlė, ne daržovė, kaip būtų galima pagalvoti, išgirdus pavadinimą. Tiesa, yra ir kitų, dar įdomesnių vardo variacijų – ang. Houseleeks ir Liveforever (lot. Sempervivum). Pastarąjį pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Gyvenanti amžinai“. Gentyje perkūnropių rūšių yra per keturiasdešimt, tai sukulentai (sultingieji augalai), augantys rozetėmis (skrotelėmis). Dar vienas vardas, naudojamas įvardint kai kurias rūšis, yra „Višta ir viščiukai“.

     Paplitimas. Perkūnropės natūraliai auga teritorijoje nuo Maroko iki Irano, Iberijos kalnuose, Alpėse, Karpatuose, Balkanuose, taip pat Turkijos ir Armėnijos kalnynuose, šiaurės rytinėje Sacharos dykumos dalyje ir Kaukaze. Šių augalų gebėjimas kaupti ir saugoti vandenį savo storuose lapuose leidžia jiems augti ten, kur kiti augalai neaugtų: atviroje saulėje, akmenuotose vietose kalnuose, subalpinėse ir alpinėse zonose.

     Subtropinė kilmė. Kaip ir kai kurie kiti pietų Europos augalai, perkūnropės prototipas taip pat kilęs iš subtropikų. Morfologiškai perkūnropės susisiejusios su tokiomis gentimis, kaip Jovibarba, Aeonium, Greenovia, Aichryson ir Monanthes, iš kurių daugelis auga Makronezijoje (Azorai, Kanarų salos, Kape Verde, Madeira). Kai kurie botanikai bent kelias šias gentis (ypatingai Jovibara) sieja su Sempervivum.perkunropes kultivarai

     Vardo kilmė. Pavadinimas Sempervivum yra lotyniškos kilmės: semper reiškia amžinai arba visada, o vivus – gyvas. Taigi, „Gyvenanti amžinai“ vadinama dėl to, kad daugiametis augalas puikuojasi žaliais lapais ir per žiemą. Dar perkūnropė yra labai atspari ir prisitaikiusi augti net ir pačiomis blogiausiomis sąlygomis.

     Vystymasis. Perkūnropės auga kaip daugiamečiai kuokšteliai (kuodeliai ar šepetėliai) su rozetėmis. Kiekviena rozetė yra aseksuali (belytė) šoninėms rozetėms, nes jos yra atžalos, ūgliukai (tai sako ir pats pavadinimas „Višta ir viščiukai“). Paprastai kiekvienas augalas auga bent keletą metų, kol ima žydėti. Augalo hermafroditiški žiedai iš pradžių išgyvena vyriškumo fazę. Tuomet kuokeliai išsilenkia ir tarsi atitrūksta nuo vaislapėlio ir atsiduria žiedo centre. Taigi, toks savęs apdulkinimas yra sudėtingas dalykas. Žiedų spalva paprastai yra rausva, geltona, šviesiai rožinė, arba – bet labai retai – balzgana. Perkūnropių žiedai yra žvaigždės formos, turi daugiau kaip šešetą vainiklapių, o tuo tarpu Jovibara žiedai yra katinėliai (varpelių formos), blyškiai žaliai geltoni su šešiais vainiklapiais. Po žydėjimo augalas miršta, dažnai paliekantis daug atžalų, kurias išleido per gyvavimo periodą.

perkunrope2     Auginimas sode. Perkūnropės yra tarp tų augalų-sukulentų, kurie itin atsparūs šalčiui. Tai savybė, kuri daro juos labai populiarius kaip sodo augalus. Jiems reikalinga tik gauti šiek tiek vandens ir būti apsaugotiems nuo ypatingai spiginančios ir kaitrios saulės. Perkūnropės puikiai auga ir sausringomis sąlygomis. Tiesa, tarp kitų dekoratyvių augalų perkūnropė neaugs labai gerai, ypač jei dirva bus drėgnesnė, mat tuomet kiti augalai gali tiesiog užgožti perkūnropę. Tuomet kils papildomų rūpesčių – reikės pašalinti kitus augalus, persodinti kitur ar parišti, patraukus perkūnropėms iš kelio. Tad perkūnropes geriau sodinti atskirai viename būrelyje, kiek atokiau nuo kitų augalų. Tiesa, šių gėlių yra išvesta nemažai kultivarų, priskaičiuojama net šimtais ar net tūkstančiais, bet daugelis jų nedaug kuom skiriasi vieni nuo kitų. Pagrindinis kultivarų išskirtinumas yra ne žiedai, bet pačios perkūnropės forma ir rozečių lapų spalva. Gausiausiai žydi nuo kovo iki birželio. Tačiau labai gražūs ir nesužydėję kauburėliai. Beje, tai dažna kapų gėlė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.