Geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.)

Žiedai stambūs, puošnūs, panašūs į darželiuose auginamus vilkdalgius. Apyžiedžio lapeliai išsidėstę dviem ratais: išoriniai didesni, atsilošusią atbraila, vidiniai statūs, linijiški, trumpi ir siauri. Purkos panašios į žiedlapius, dviskiautės, jų viršūnės atsilenkusios į šalis, po jomis kuokeliai. Žydi birželio mėn. Vaisius — dėžutė. Stiebas iki 1—1,5 m aukščio, status, lapuotas. Lapai plokšti, kalavijiški, lygiakraščiai, dauguma jų dviem eilėmis išaugę stiebo pamatinėje dalyje ir suplotomis makštimis vienas kitą gaubia; stiebo lapai mažesni. Kartais jie išlinkę panašiai kaip dalgio ašmenys. Į lapus panašios ir žalios pažiedės. Daugiametis augalas su šakotu, storu šakniastiebiu. Sėklas, dėžutei suskilus, išbarsto vėjas, nuplukdo vanduo. Vandenyje sėklos ilgai neskęsta, nes po apvalkalu turi oro pūslelių.
Auga raistuose, pelkėse, dumblėtose paežerėse ir paupiuose, grioviuose, balose.
Žiedai bekvapiai, turi nektaro, apdulkinami vabzdžių (kamanių, musių). Vabzdys, nutūpęs ant didžiojo žiedlapio, nesunkiai pasiekia nektarą iš žiedo vidurio, pakaušiu braukia per purką ir palieka ant jos atneštas nuo kito žiedo dulkeles.
Lapai kiek panašūs į ajero, tik platesni, plokštesni, su apnaša. Vaško apnaša apsaugo augalą nuo laikinos sausros. Daugelis kitų vilkdalgio rūšių aplamai yra sausų vietų augalai (stepių, dykumų).
Šakniastiebiai nuodingi, be to, juose yra rauginių medžiagų, tinkamų odoms išdirbti. Jie audinius dažo juoda spalva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.