Pavieniai rutuliški žiedai kaba ant trumpų kotelių. Taurelė priaugusi prie mezginės, vos įžiūrima. Vainikėlis rausvas, suaugtinis, pūstas, išlikusi viršūninė anga su trumpomis, bukomis skiautėmis. Mėlynė pražysta baigiantis gegužiui, pats žydėjimas iki birželio vidurio, vėliau iki rudens galima rasti pavienių žiedų. Vaisiai — rutuliškos, tamsiai mėlynos, su apnaša uogos. Jos prinoksta liepos pradžioje ir laikosi iki rugsėjo.
Stiebas status, briaunotas, šakotas. Lapai ovališki, nusmailėjusia viršūne, trumpakočiai, smulkiai dantytais kraštais. Puskrūmokšnis, išgyvenantis apie 30 metų. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi, šakų viršūnės išlieka žalios, minkštos ir žiemą gali apšalti. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis. Auga vidutinio drėgnumo ir drėgnuose, nelabai ūksminguose miškuose, rūgščiuose, puveninguose dirvožemiuose, kartais ir kimininėse pelkėse, aukštesnėse vietose. Žieduose yra nektaro. Visa žolė turi gydomųjų medžiagų, ypač vertingos uogos. Jose randama įvairių, žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Vartojamos šviežios, virtos ir džiovintos maistui, vaistams ir kosmetikoje. Mėlynė turi įtakos dirvodarai — gamina rūgštų humusą, skatina jaurėjimą. Jai būdinga mikorizė. Mėlynių sąžalynuose slapstosi ir minta kai kurie miško paukščiai ir gyvūnai, juose rasta apie du šimtus rūšių įvairių vabzdžių, daugiausia naudingų.