Fiziologinės tulpių ligos

tulpeFiziologinėmis ligomis daugiausia serga pražydinamos tulpės. Lauke dažniausiai plinta gumozė, „blamvgroein“ ir kalkligė.
Gumozė. Ant svogūno maitinamojo lukšto kaupiasi lipnus skystis. Kai šio skysčio susirenka daugiau, audiniai išburksta, vėliau šis skystis išteka ir sukietėja.
Liga dažniausiai pažeidžia tik ką nukastus, ypač apdaužytus svogūnus. Nustatyta, kad gumozę skatina net ir nedidelė etileno koncentracija saugyklose arba dirvoje. Ypač dažnai ši liga pažeidžia ‘Apeldoorn’, ‘Madame Lefeber’, ‘Enterprice’ ir ‘Bartigon’ veisles, o ‘White Sail’ ir ‘Rose Copeland’ yra gana atsparios.
„Blauvvgroein“. Ligą pirmasis aprašė ir pavadino C. A. Kamerbekas (Kamerbeek, 1958). Jis tyrė ir ligos priežastis. Vegetacijos pabaigoje ant svogūnų išorinių maitinamųjų lukštų atsiranda rudos nekrozinės dėmės. Čia patogeninių sukėlėjų nerasta. Pastebėta, kad ši liga plinta nuo per didelio šviesos intensyvumo (pažeistų svogūnų nebuvo, kai balandžio pabaigoje ir pirmąsias dvi savaites gegužės mėn. šviesa buvo sumažinta iki 50 ar 75% pilno apšvietimo) ir kai vegetacijos pabaigoje tulpėms būna labai geros sąlygos (daug kritulių, papildomai tręšiamos).
Kalkligė. Saugyklose dažnai ant svogūnų išorinių lukštų atsiranda kietos baltos dėmės, primenančios kalkingas medžiagas. Audiniai pradeda deformuotis daug anksčiau. Kaip antrinis faktorius pasireiškia peniciliozė (sukėlėjai Penicilium corymbiferum, P. cyclopium). Pažeisti svogūnai būna nelabai atsparūs, todėl jie greitai apsikrečia įvairiomis ligomis. Tokie augalai dažnai nepražysta, nes žiedpumpuriai nudžiūsta (akli pumpurai).
Nustatyta, kad šia liga daugiausia serga apdaužyti svogūnai.
Perplyšę dengiamieji lukštai. Labai dažnai iškastų tulpių svogūnų lukštai būna suplyšę arba jie sutrūkinėja saugyklose. Dengiamajam lukštui nusilupus, iš svogūno išgaruoja daug vandens, jis greičiau apsikrečia grybinėmis ligomis, ypač pilkuoju pelėsiu ir fuzarioze.
Dengiamieji lukštai sutrūkinėja, svogūnus pavėluotai kasant, vegetacijos metu smarkiai kintant dirvos drėgmei (ypač po ilgesnių sausrų smarkiai užlijus), tulpes pertręšiant azotu, dirvoje trūkstant kalio ar kalcio. Literatūroje yra nurodoma, kad lukštai trūkinėja nuo įvairių chemikalų (fungicidų ir herbicidų).
Labai tvirti dengiamieji lukštai stoloninių svogūnų, taip pat tų, kurie kasami anksti (birželio pabaigoje) ir pirmąją savaitę džiovinami šiltai (apie 30 °C). Naudojant tokius svogūnus ankstyvam pražydinimui, luobelė nuimama arba atsargiai apipjaustoma ties šaknų pradmenimis. Tačiau to daryti nereikia, sodinant svogūnus lauke, nes nulupti jie greičiau užsikrečia tomis grybinėmis ligomis, kurių sukėlėjų esti dirvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *