Grybinės tulpių ligos

grybine-tulpiu-ligaKekerinis tulpių puvinys (sukėlėjas Botrytis tulipae ‘(Lib.) Lind.). Tai labai paplitusi tulpių liga. Kitiems augalams žalos nedaro, o kiti kekerinio puvinio sukėlėjai tulpėms nekenkia. Ant pražydinamų tulpių kartais aptinkama Botrytis cinerea rūšis.
Grybas plinta trumpaamžėmis sporomis, kurios išlieka dirvoje, arba ant svogūnų išsivysto skleročiai.
Pirminiai ligos požymiai išryškėja jau ankstyvą pavasarį: maždaug 5 cm daigeliai nustoja augti, nelapoja arba lapoja labai lėtai. Greitai šie augalai apsitraukia pilkšvai rudu pelėsiu. Nuo tokių augalų oro srovėmis ar su lietaus lašais grybo sporos patenka ant sveikų tulpių ir jas apkrečia. Tada ant įvairių augalo dalių atsiranda pilkšvai balti taškeliai. Balti arba rusvi taškeliai išmargina ir žiedus. Nustatyta, kad šių dėmelių grybiena negyva, todėl jos nesiplečia. Tačiau netrukus, ypač kai oras šaltas ir drėgnas, atsiranda naujos apvalios arba netaisyklingos formos dėmės. Jos plinta labai greitai ir ištisai aptraukia lapo paviršių. Sukėlėjas per stiebą, sudarydamas elipsės formos dėmes, prasiskverbia ir į svogūną. Jeigu tuo metu dirvos temperatūra žema, svogūnai gali supūti.
Apkrėstų svogūnų dengiamojo lukšto viršutinėje ar apatinėje pusėje matyti tamsūs blizgantys skleročiai. Ant išorinio maitinamojo lukšto, kartais ir ant antro maitinamojo lukšto gali būti mažų įdubusių žaizdelių. Kai kurių veislių sutrūkinėja svogūno dugnelis ir per žaizdeles lengvai prasiskverbia kiti patogeniniai mikroorganizmai. Liga labiau plinta, kai saugykloje žema temperatūra. 20 °C temperatūroje, net kai santykinis oro drėgnumas didelis (95% ir daugiau), sukėlėjas būna latentinėje būklėje. Pasodinti apsikrėtę svogūnai gali augti normaliai arba supūti prieš sudygstant. Kekeriniu puviniu labiau serga pavasario šalnų pakąstos tulpės.
Fuzarinis puvinys (sukėlėjas Fusarium oxysporutn Schlect f. tulipae Apt.). Pastaraisiais metais liga labai išplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją skatina kelios aplinkybės. Pirma, mechanizuotai kasant, valant ir rūšiuojant, svogūnai apdaužomi ir sužalojami. Antra, kultivuojamos šiai ligai neatsparios veislės, pavyzdžiui, ‘Apeldoorn’ ar kitos Darvino hibridinės tulpės. Liga ypač plinta šiltu ir drėgnu oru.
Ant svogūno atsiranda minkštos, rusvai rožinės dėmės su šviesiai rudu apvadu. Dėmės neįsiskverbia į svogūną gilyn tol, kol nepasiekia dugnelio. Kai puvinys pasiekia dugnelį, svogūnas supūva per keletą dienų. Dugnelis, kaip ir svogūno lukštai, pūva minkštai. Kartais tarp svogūno lukštų susidaro rožinė grybiena. Po kiek laiko svogūno audiniai sukietėja. Liga gali padaryti daug žalos šiltose, blogai vėdinamose saugyklose. Užsikrėtę svogūnai supūva labai greitai.
Olandai nustatė, kad dirvoje aktyvi grybiena gali išsilaikyti iki 8 metų. Lauke fuzarioze svogūnai dažniausiai užsikrečia paskutinėmis augimo savaitėmis. Šaknys ir antžeminė dalis dažniausiai atrodo normaliai, tik augalai greičiau pradeda džiūti, o svogūnai supūva saugyklose. Kartais dar prieš iškasant svogūną dugnelis ir apatinė stiebo dalis būna pažeista arba pamelsvėję ar parausvėję lapai. Ankstesniame augimo periode liga neplinta todėl, kad tulpių šaknyse, stiebuose ir dar dengiamuosiuose lukštuose yra daug aktyvaus gliukozido A tulipalino, didinančio augalų atsparumą fuzariozei. Paskutinėmis augimo savaitėmis dengiamuosiuose lukštuose šios medžiagos sumažėja, kartu labai sumažėja ir svogūnų atsparumas (Bergman, Beijersbergen, 1968; Beijersbergen, Lemmers, 1972). Ligos plitimas labai priklauso nuo dirvos temperatūros. Pavyzdžiui, kai per paskutines 3 augimo savaites užkrėstos fuzarioze dirvos temperatūra buvo 13°C, saugyklose supuvo 3% svogūnų, o kai 24 °C—-net 80%. Kitame bandyme svogūnai taip pat buvo pasodinti į užkrėstą dirvą ir spalio mėnesį auginti 11 arba 17°C temperatūroje, o gegužės—birželio mėnesiais 10—14 arba 14—18°C temperatūroje. Saugyklose supuvo daugiausia svogūnų (42%), augusių šiltesnėje dirvoje. Visi svogūnai buvo sveiki, kai atitinkamai augo 11 ir 10—14 °C temperatūros dirvoje (Bergman, Noordermeer-Luyk, 1973). Taigi svogūnų nereikia sodinti per anksti (rugsėjo mėn), kai dirva dar šilta.
Fuzariozės pažeisti svogūnai išskiria etileną. Net ir nedidelė šių dujų koncentracija sukelia fiziologinius pakitimus — gumozę, akluosius pumpurus, žiedpumpurių nekrozę, augalus deformuoja, kartais žūva antžeminė dalis. De Munkąs (1972) nustatė, kad pažeistas svogūnas per valandą išskiria 6 ml etileno. 0,3 ml/1 etileno jau trikdo normalų šaknų augimą. Etilenas ypač daug žalos padaro pražydinamoms tulpėms.
Ilgą laiką radikalių kovos priemonių nežinota, ir tik pradėjus vartoti sisteminius fungicidus (benlaitą, fundazolą, topsiną ir kt.), ligos plitimas sumažėjo.
Sklerozinis tulpių puvinys (sukėlėjas Scleroliurn lulipariun Kleb). Puvinys pažeidžia viršutinę svogūno dalį. Ji papilkėja, tačiau lieka kieta. Šaknų paprastai nepažeidžia, o svogūno dugnelį retai. Grybas dauginasi 0,8 cm skersmens skleročiais, kurie esti arba svogūnuose, arba dirvoje arti jų. Jauni skleročiai balti, vėliau pilki, o dar vėliau pajuoduoja ir sukietėja. Skleročiai dažniausiai įsiveisia svogūno kaklelyje ir plinta į abi puses įvairaus dydžio netaisyklingomis dėmėmis. Nesveiki svogūnai dažniausiai supūva dar prieš sudygstant, o jei ir sudygsta, auga lėtai ir daugelis supūva dar prieš tulpėms žydint.
Sergančius augalus reikia iškasti su žeme ir sudeginti. Skleročiai sunyksta tik dezinfekuojant dirvą garais. Šis puvinys tulpėms nekenksmingas, jeigu svogūnai į tą pačią dirvą sodinami kas 5 metai.
Yra nurodymų, kad sklerozinis tulpių puvinys kenkia Colchicum, Crocus, Dicerdra, Gladiolus, Hyacinthus, Ixia ir Narcissus genties augalams, ypač svogūniniams vilkdalgiams.
Kitos ligos. Tulpes pažeidžia daugelis kitų ligų, kurias sukelia bakterija Corynebacterium oortii, grybai Fusarium avenaceum, Penicillium corymbijerum. P. cyclopium, Phytium ultimum, Rhisoctonia solanl, f. tuli-parum, Sclerotium perniciosum ir S. veakkerii. Dauguma jų kenkia pražydinanioms tulpėms, o lauke tulpėms rečiau pakenkia.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *