Spanguolių sodinimas

Tinkamiausia vieta ir dirvožemis.

Susižavėjome gražiomis spanguolių uogomis, tačiau nesugalvojame kur jas paso­dinti? Gal balkone, o gal sode? Juk plan­tacijos neįsiveisi turėdamas vos kelis arus žemės, o sodyboje ar po langu turėti mažą spanguolyną – visai šaunu.

Stambiauogėms spanguolėms tinkamiausias yra aukštutinio tipo durpže­mis (aukštapelkinis). kurio pH svyruoja nuo 3.8 iki 5.0. Jei tokio neturime pakankamai, galime jį maišyti su pjuvenomis ir priesmėliu (3:1: 1).

Turėdami pH-metrą, substrato rūgštingumą nustatysime patys arba pasitikėkime firma, iš kurios perkame rudąsias aukštapelkių durpes. Be to. ant maišų irgi užrašytas pH. Sodinant didesnius plotelius, dirvožemio anali­zę gali atlikti agrocheminių tyrimų centrai. Tuomet žinosime ne tik jo pH. bet ir kiek bei kokių maisto me­džiagų yra.

Netgi pelkėse uogų karoliukais būna nusėti kupsteliai, todėl ir stambiauogės spanguolės užmirkusių vietų nemėgsta, jose skursta ar net ir visai iš­nyksta. Parinkime aukštesnę, pavasarį neapsemiamą saulėtą ir nuo vėjų apsau­gotą vietą. Jei dirva – priesmėlis. pakan­ka iškasti iki 40-50 cm gylio norimo ilgio ir pločio tranšėją. Ją pripildome aukšta­pelkių durpių ar anksčiau minėto sub­strato. Jei dirva yra priemolis arba molis, tranšėjos šonus išklojame storesne polietileno plėvele, lentomis ir kt. Taip ilgiau nekis rūgštingumas. Ant dugno plėvelės kloti nevalia. Nebent įmestume šiek tiek molio į smėlėtą tranšėją. Tai pristabdytų vandens filtraciją.

Galima spanguoles auginti ir pa­prasčiausioje lysvėje, kaip tai daroma Baltarusijoje. Tačiau substratas – rūgščios rudos aukštapelkių durpės. Lysvės kraš­tai sutvirtinami mediniu karkasu, kad laistant „neplauktų” į šalis.

Kokį plotą užsodinti stambiauogėmis spanguolėmis? Jei mums tereikia gero kibiro uogų. tai užteks ir 2 m³ spanguolyno. Jei porei­kiai didesni, spanguolių galime pasiso­dinti daugiau. Tačiau turime suvokti, kad ir iš mažo ploto gausime gerą derlių, jei tik augalus tinkamai prižiūrėsime. Dides­nis. bet prastai prižiūrimas sklypas neste­bins nei derliumi, nei uogų dydžiu. Taigi kiekvienas renkamės pagal savo porei­kius.

Į tranšėją durpes supilame gerokai prieš sodinimą. Jas reikia gerai sulaistyti. Ir ne kartą. Be to. durpės dar turi susigu­lėti. Antraip įdubs spanguolynėlis ir turė­sime rūpesčių.

Geriau spanguoles sodinti pavasarį. Iki rudens jos sutvirtės ir pasiruoš žiemai. Kereliai sodinami 30×30 cm ar 30×20 cm tankumu (arba 6-10 vnt. į 1 m²), truputį giliau negu augo augyne. Labai ilgos ša­kutės patrumpinamos. Jei šie darbai at­liekami pavasarį, nukarpytos dalys pada­lijamos 8-15 cm gabaliukais, kurie paso­dinami atskirai. Gausiau spanguoles lais­tyti reikia tik pradžioje, kol prigyja. Vėliau tai daroma rečiau.

Po pasodinimo spanguolynas smė­liuojamas 3-5 cm vidutinio rupumo ar rupaus smėlio be molio ir kalkakmenio sluoksniu. Šis ne tik saugo augalus nuo iš­džiūvimo. bet ir palaiko pastovesnę dir­vos temperatūrą, neleidžia lengvai įsiga­lėti piktžolėms. Papildomai smėliuoti spanguolyną reikia kas 2-4 metai.

Pirmaisiais auginimo metais auga­lai dažniausiai formuoja tik šliaužiančiuo­sius stiebus. Statieji (reproduktyviniai) ūgliai išauga antraisiais metais. Spanguo­lės žydėti pradeda trečiaisiais, o gerai derėti, nelygu veislė, – ketvirtaisiais metais.

Kartais besniegėmis žiemomis, kai oro temperatūra nukrenta žemiau -19 °C. span­guolės gali nušalti. Geriausia apsauga – stabi­li sniego danga. Besniegėmis ar mažasniegėmis žiemomis praverstų eglišakių, šiaudų ar pan. priedanga. Saugiai peržiemoję po to­kiais „patalais”, augalai dažnai nukenčia nuo pirmųjų karštų pavasarinės saulės spindulių. Todėl nuimti eglišakes ar šiaudus turime ap­niukusią ar lietingą dieną ir palaipsniui.

Pavasarį stiebus dažnai išdžiovina sausvėjai, todėl nuo ankstyvo pavasario turime stebėti, kad dirva neperdžiūtų, spanguolyną laiku palaistyti.

Tręšimas ir laistymas

Spanguolės – oligotrofiniai mikoriziniai augalai. Jos nėra labai reiklios mineralinėms medžiagoms, todėl tręšti reikia labai saikingai. Pirmaisiais ir ant­raisiais auginimo metais naudojamos mažos azotinių trąšų dozės (25 kg amo­nio sulfato / ha). Vėliau didžiausia meti­nė azoto norma hektarui turi būti 45 kg. o fosforo ir kalio – 90 kg. Sode į 1 m² spanguolyno reikia išberti vos vieną kitą saujelę azotinių trąšų.

Atminkime, kad spanguolėms tin­kamiausios fiziologiškai rūgščios trąšos (didina dirvožemio rūgštingumą) – amo­nio salietra arba amonio sulfatas, super­fosfatas, kalio sulfatas (rūgština dirvą) arba kalio magnezija. Kalio chloridas netinka, nes augalai yra labai jautrūs chloro junginiams. Patręšus šiomis trą­šomis. jie paruduoja, o neretai ir numeta lapus. Praeis daug laiko, kol atsigaus. Tik kažin ar bus tokie tvirti kaip iki tręšimo?

Patogu naudoti bechlores kom­pleksines ar specialias trąšas, skirtas šilauogėms. rododendrams ir kitiems au­galams, mėgstantiems rūgščią dirvą. Jos tinka pagrindiniam pavasariniam ir pa­pildomam tręšimui vasarą. Paprastai iš­beriamos per kelis kartus: pavasarį, brinkstant pumpurams, žydėjimo metu, o vėliau pagal poreikį iki liepos pradžios.

Jei laistome kalkingu vandeniu, substrato pH greitai pakinta, pašarmėja. Į tai reaguoja ir spanguolės. Jos pasidaro „nelinksmos”, blogai dera. Yra preparatų, galinčių reguliuoti dirvos pH. Tai sieros milteliai, obuolių išspaudos, citrinų rūgš­tis ir kt.

Užsiauginote pirmąsias uogas. Jas skinkite kai gražiai paraus. Tai bus rugsėjo pabaigoje, o gal net spalio pra­džioje. Nelygu ruduo. Prisiskinkite saują, paragaukite. Kitokios stambiauogės spanguolės nei augančios mūsų aukšta­pelkėse. kitokios. Jei nesunokusios – sau­sokos, lyg tuščiavidurės. Ir ne veltui. To­kios yra lengvesnės, skinant mechanizuo­tai išplaukia į paviršių. Tik susemti reikia. O dydis! Vos ne vyšnios. Tačiau jos. kaip ir mūsiškės spanguolės, yra labai vertingos.

Uogose paprastai būna 12.0-14.5% tirpių sausųjų medžiagų, iš jų – 1.8-2.4% rūgščių, 4,2-7,1% cukrų (daugiausia gliu­kozės ir fruktozės). 1.2-2.3% pektinų. 7.5-32 mg% askorbo rūgšties. 44-159 mg% antocianų. Cheminė sudėtis nule­mia skonį, todėl skaniausiomis laikomos „Black Veil“, „Beckvvith“, tinkamomis sul­tims gaminti – „Early Black“, sultims ir ty­rėms – „Bergman“ ir pan.

Spanguolių ligos

Stambiauogės spanguolės serga dau­geliu ligų. tačiau pagrindinės iš jų yra moniliozė (sukėlėjas Monilinia oxycocci). pūslialigė (Exobasidium vacdnii). fuzariozė (Fusarium genties mikromicetai).

Pagrindinė ir svarbiausia apsaugos priemonė yra sveikų sodmenų atrinki­mas. įveisiant spanguolynus. o vėliau – tinkama priežiūra. Daugeliu atvejų ligas sukelia perteklinis tręšimas ir laistymas. Cheminės apsaugos priemonės naudoja­mos pirmoje vegetacijos pusėje. Purškiama 0.1-0.15 fundazolu, kaptanu, euparenu, efektoriumi ar kitais preparatais.