Kategorija: Prieskoniniai ir vaistiniai augalai

Prieskoninių ir vaistinių augalų naudojimas, liaudiška medicina

Lanksčioji citrinžolė (Cymbopogon flexuosus)

Lanksčioji citrinžolė, Rytų Azijos virtuvėje vadinama „sereh“, yra kilusi iš Indijos. Su emigrantais ji nukeliavo į tropinę Afriką ir Centrinę Ameriką. Ten ji populiari kaip daržovė ir prieskonis, todėl auginama didžiuliais kiekiais. Savo tėvynėje šis daugiametis augalas užauga iki 1,80 m aukščio. Stiebai žali nesumedėję, tik apatiniame trečdalyje balti ir mėsingi. Augalo sudėtyje yra daug…

Daržinis krokas (Crocus sativus)

Šafranas buvo ir vis dar yra pats brangiausias prieskonis pasaulyje. Jis gaunamas iš daržinio kroko, kurio tėvynė yra Artimieji Rytai. Maurai šį augalą atvežė į Ispaniją. Dabar jis aptinkamas tik soduose ar daržuose. Europoje daržinio kroko daugiausia auginama Ispanijoje ir Graikijoje, tačiau teritorijoje nuo Irano iki Kinijos aptinkami daržinio kroko laukai. Didelė kaina yra dėl…

Blakinė kalendra (Coriandrum sativum)

Augalas kilo iš Viduriniųjų Rytų, bet jau gana anksti išplito Viduržemio pajūrio kraštuose ir Vidurio Europoje. Viduramžiais blakinė kalendra buvo naudojama kovai su blusomis ir utėlėmis. Šios vienametės žolės gausiai šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Apatiniai lapai yra apskriti ir ne taip smarkiai plunksniškai suskaldyti, kaip viršutiniai jaunesni lapai. Visi lapai skleidžia nemalonų,…

Paprastasis kmynas (Carum carvi)

Paprastasis kmynas yra vietinis Europos augalas ir paplitęs nuo Viduržemio pajūrio kraštų iki Vidurinės Azijos. Tinkamiausios augavietės yra drėgnos pievos. Jau romėnai jį vartojo kaip vertingą prieskonį. Viduramžiais kmyno sėklas mažuose maišeliuose žmonės nešiojo pasikabinę ant kaklo, kad jos atbaidytų raganas. Dvimetis prieskoninis augalas pirmaisiais metais išaugina lapų rozetę, sudarytą iš smulkiai suskaldytų lapų. Iš…

Vaistinės medetkos (Calendula officinalis)

Vaistinės medetkos tėvynė driekiasi nuo Pietų Auropos į Aziją. Vidurio Europoje dėl savybės gydyti žaizdas ji jau šimtmečius auginama daržuose. Šis vienametis augalas yra iki 50 cm aukščio. Jo stiebas ir lapai apaugę pūkuotais plaukeliais. Vaistinė medetka žydi visą vasarą ryškiais geltonais ir oranžiniais žiedais, susitelkusiais į stambius graižus. Yra veislių rudais žiedais ir pilnaviduriais…

Vaistinė agurklė (Borago officinalis)

Nuo to laiko, kai arabai ją atvežė į Ispaniją, vaistinė agurklė išplito visuose Viduržemio pajūrio kraštuose. Iš ten ji pateko į Šiaurės Europą, kur nuo 12 amžiaus yra žinoma kaip vaistinis ir prieskoninis augalas. Vienamečio išsikerojančio augalo šeriškais plaukeliais apaugę stiebai siekia iki 80 cm aukščio. Pailgai ovaliniai lapai taip pat yra labai plaukoti ir…

Paprastoji barborytė (Barbarea vulgaris)

Paprastoji barborytė natūraliai auga Europoje, tačiau čia ji yra saugoma. Plačiai paplitusi ir auga Turkijoje, Kaukaze ir į rytus nuo jo, Kinijoje, taip pat Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Augalas pavadintas Šventosios Berboros, kalnakasių globėjos, garbei. Kaip ir visi dvimečiai augalai, paprastoji barborytė pirmaisiais metais išaugina tik lapus, o kitą pavasarį išsivysto geltoni žiedai. Ji…

Anyžių auginimo ypatumai

Anyžius patariama auginti mėšlu arba durpių ir mėšlo kompostu patręštame dirvožemyje. Anyžius geriausiai auginti lengvoje, gerai įdirbtoje neutralaus rūgštingumo arba šarminiame dirvožemyje. Anyžius reikia pasėti anksti pavasarį, nes šie augalai atsparūs šalčiams. Nupjautą anyžių žalumą patariama vartoti kaip prieskonius, skaninant mėsos ir žuvies patiekalus, o sėkloms gardinti kepinius. Anyžių lapus galima pjauti, praėjus 2-2,5 mėnesio…

Anyžiai

Anyžiai – vieni seniausių prieskoninių ir eterinio aliejaus turinčių augalų. Apie anyžių gydomąsias savybes buvo žinoma senovės Graikijoje ir Romoje. Šis augalas buvo minimas Avicenos ir Hipokrato darbuose. Manoma, kad žmonės anyžius pradėjo auginti rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog anyžiai buvo pradėti auginti Senovės Egipte. Paprastieji anyžiai – vienmečiai, žoliniai, skėtinių…

Peletrūnas (Artemisia dracunculus)

Jo tėvynė yra Rusijos pietinės dalies ir Mongolijos stiepių sritis. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Išsikerojusio augalo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siauri pailgi lapeliai.…