Baltas, taisyklingas mandrauninkės žiedas — vienas iš paskutinių vasaros žiedų. Penki taurėlapiai, penki vainiklapiai, balti, su tamsių gyslelių piešiniu, penki kuokeliai, penki staminodžiai, tik piestelė viena. Mandrauninkė pražysta paskutinėmis liepos dienomis, kartais pirmieji žiedai pasirodo tik rugpjūtyje. Vaisius — dėžutė. Augalas nedidelis, apie 25—30 cm aukščio. Stiebas laibas, briaunotas, status. Lapai širdiški, lygiakraščiai, pamatiniai su ilgais koteliais, vienintelis stiebo lapas bekotis. Daugiametė žolė su geltonai rudu, trumpu šakniastiebiu. Auga žemapelkėse, drėgnose ir durpinėse pievose, krūmuotose ganyklose.
Žiedas žydi 8 dienas ir visada galima pasakyti, kelinta žydėjimo diena. Pirmą dieną visi kuokeliai trumpi ir palinkę prie mezginės. Antrą dieną išbyra vieno kuokelio dulkelės ir jis pradeda tiestis. Trečią dieną jis atsilošia, o dulkelės pradeda byrėti iš antrojo. Ir taip visi atsilošia. Po to prasiveria purka, ir ant jos patenka tik kito žiedo dulkelės, atneštos nektaru susigundžiusiu vabzdžio. Augalas nedidelis, bet labai grakštus. Kai kur jis vadinamas laukiniu perleliu, žvaigždute, lauko jaunąja. Lotyniškas jo vardas susijęs su mūzų buveine — Parnaso kalnu. Ir teko mandrauninkei vasaros pabaigos šauklio vaidmuo. Jos balti žiedai primena, kad po tirštų rytmečio ūkų nebebus vasaros karščių, kad netrukus žalius plotus nubaltins rudens šalnos.