Miškinis lendrūnas (Calamagrostis arundinacea L.)

Miškinio lendrūno šluotelė siaura, ilga, jos šakelės, kaip ir stiebas prie žiedyno, šiurkščios. Varputės vienažiedės, 5—6 mm ilgio, gelsvai ar violetiškai žalsvos. Ziedažvyniai su ilgais laužtiniais akuotais. Žydi birželio ir liepos mėn. Stiebas 60—120 cm aukščio, lygus. Lapai linijiški, gana siauri, šiurkštūs. Liežuvėlis 2 mm ilgio, suskilęs. Lapalakščio pagrindo kampai plaukuoti.
Daugiametis augalas, sudarantis tankius, stambius kerus. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.
Auga retesniuose miškuose, pamiškėse, miško aikštelėse, kirtimuose, nekarbonatiniuose, derlinguose dirvožemiuose. Pašarinė lendrūno vertė menka, nes dar nežydintis jau būna kietas ir šiurkštus. Stelbia miško kultūras, trukdo atželti medelynams.
Nederlinguose sausuose dirvožemiuose, pamiškėse, miškuose, kirtimuose, pakelėse, kopose, smėlynuose ir smėlėtose upių pakrantėse gana dažnas šakniastiebinis smiltyninis lendrūnas (C. epigeios), stambesnis už miškinį, retakeris, su itin šiurkščiais, plačiais lapais, ilgu liežuvėliu, didelėmis šluotelėmis, kurių varputės susitelkusios kuokštais, dažniausiai violetinės. Labai stelbia miško kultūras, tačiau naudingas ten, kur reikia sutvirtinti birų smėlį.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *