Rusvai violetinės, blizgančios varputės po vieną išaugusios šluotelės šakelių galuose. Pats žiedynas netankus, glaustas, tik augalui žydint plonos, vingiuotai išsilanksčiusios jo šakelės atsilenkia didesniu kampu, žiedynas pasidaro permatomas, ir šluotsmilgės sąžalynas būna panašus į lengvą rūką žemės paviršiuje. Apatinis žiedažvynis su akuotu. Žydi birželio—liepos mėn.
Stiebas vidutiniškai 0,5 m aukščio, status, plonas. Lapai siauri, išilgai susisukę; liežuvėlis apie 2 mm, standus, iškirpta viršūne. Daugiametis augalas trumpais šakniastiebiais, sudarantis retus kerus. Šaknys gilios.
Auga sausuose, šviesiuose miškuose, dažniausiai pušynuose, taip pat kirtimuose, viržynuose, tyruliuose, nusausintuose durpynuose, kopų smėlyje, rūgščiuose (pH=5,6— 4,0), nederlinguose dirvožemiuose. Paplitusi vakariniuose Lietuvos rajonuose, ypač Pajūrio žemumoje ir Kuršių nerijoje, kitur reta ar visai neauga.
Pašarinė šios žolės vertė menka, tačiau ji aptinkama ten, kur kitos žolės visai neauga. Sausa žolė tinka čiužiniams kimšti. Galima naudoti dekoratyvinėje sodininkystėje. Gilios šaknys stelbia miško kultūras.
Pievose, ypač ganyklose, išplitusi kupstinė šluotsmilgė (D. caespitosa), jos labai šiurkštūs lapai.