Žiedai smulkūs, neryškūs, daug įspūdingesni graižai. Būtent jie ir yra tie sagučiai, guzikai, kibučiai, kuriais svaidosi ir žaidžia vaikai, kuriuos ant savo kailio nešioja šunys ir kiti gyvūnėliai, taip pat įkimba į drabužius. Tokio sagučio pasišiaušę dygliai su kabliškai užlenktomis viršūnėlėmis. Dygliai — graižo skraistlapiai. Žiedai purpuriniai, žalių skraistlapių beveik visai paslėpti, kyšo jų viršūnės. Žydi liepos ir rugpjūčio mėn.
Turbūt stambiausia Lietuvoje žolė. Nedaug pas mus tokių gremėzdų, kurių šakos išsikeroja į visas puses, o lapai keptuvės didumo. Stiebas briaunotas, rausvas, kietas. Pagal išvaizdą ir vardas parinktas, nes lotyniškai arctos — lokys. Augalas dvimetis, pirmaisiais metais išauga lapai, antraisiais — stiebas, ant kurio žydi žiedai ir noksta vaisiai.
Auga dykvietėse, patvoriuose, daubose, pagrioviuose, apleistose žemėse.
Varnalėšai plisti padeda būtent tos sagutės, kurios įsikibusios taip tvirtai laikosi gyvūnų kailyje ir žmogaus drabužiuose. Graižuose sunoksta vaisiukai, gyvūnai juos išplatina.
Varnalėša turi aibę gerų savybių, tik jomis dabar retai besinaudojama. O juk ji pateko pas mus kaip daržovė bei vaistinis augalas. Pavasarį jos yra valgomi lapai ir lapkočiai, rudenį — šaknys. Žolę galima silosuoti. Sėklos — lesalas vištoms. Iš šaknų (jos kasamos pirmųjų metų rudenį ar antrųjų pavasarį) gaunamas aliejus, vartojamas kosmetikoje — plaukų šaknims stiprinti ir kt. Lapų kompresai dedami ant sutinusių ir skaudamų sąnarių.