Daugiažiedėse kekėse ant trumpų kotelių išauga po gana stambų žiedą. Vainiklapiai atvirkščiai kiaušiniški, apie 15 mm ilgio, purpurinės spalvos. Žydėti pradeda birželio mėn. ir žydi iki vėlyvo rudens. Vienu metu ant to paties stiebo galima rasti išsiskleidusių žiedų, pasiruošusių žydėti pumpurų ir 4 vožtuvėliais prasivėrusių ilgų dėžučių, barstančių sėkliukes su gaurų kuokštais.
Stiebas status, apvalus, aukštas (1—2 m), žalias, su raudonomis dėmėmis, nuo pamato iki žiedyno lapuotas. Lapai pailgi, kiek panašūs į karklo lapus, su trumpais koteliais ar be jų, šviesia apatine puse. Daugiametis augalas su ilgu, giliu, šliaužiančiu šakniastiebiu, kuris išleidžia gausiai stiebų. Dauginasi vėjo išnešiojamomis sėklomis ir šakniastiebio palaipomis.
Augalas šviesamėgis, tačiau dauguma jo augimviečių netoli miško. Auga kirtimuose, degimuose, pakelėse, prie durpynų kanalų, miško aikštelėse ir retmėse, dažniau vidutinio drėgnumo derlingesniuose dirvožemiuose, kuriuose gausu azoto.
Žiedai išskiria daug nektaro, kurį renka bitės ir kiti vabzdžiai. Jauni lapai kai kur vartojami kaip arbatžolių pakaitalas, pavasarį jie tinka salotoms. Šakniastiebiai miltingi, saldūs, taip pat tinka maistui. Sėklų gaurais galima kimšti čiužinius ir pagalves. Iš stiebų gruboko pluošto vejamos virvės. Gali atrodyti, kad gauromečio sąžalynai stelbia miško augalus ir trukdo jiems želti. Vis dėlto ne visai taip. Šiuose sąžalynuose susidaro savitas mikroklimatas, kur gležni daigai apsaugomi nuo kepinančios saulės ir ankstyvų šalnų. Sustiprėję jie patys nustelbia gaurometį, neatsparų konkurentams.