Žiedynai galvutės pavidalo, tankūs, neretai apatiniai žiedų menturiai atitrūkę. Žiedai dvilūpiai, šviesiai purpuriniai arba retkarčiais balti. Pradeda žydėti vasarai įpusėjus ir žydi iki rudens. Vaisiai — smulkūs riešutėliai. Stiebas kylantis, su keturiomis plaukuotomis briaunomis, 10—20 cm aukščio, pamatinėje dalyje įsišaknijantis, sumedėjęs. Lapai trumpakočiai, elipsiški, priešiniai, su taškinėmis liaukomis. Daugiametis augalas, augantis kereliais.
Auga pievose, dirvonuose, ganyklose, kalvų ir pylimų šlaituose, pakelėse, priesmėlio ir priemolio nelabai drėgnuose dirvožemiuose.
Lietuvoje gana dažnas, ypač pietiniuose ir rytiniuose rajonuose.
Žiedai išskiria nektarą, kuriuo vilioja vabzdžius. Pašarinės vertės praktiškai neturi. Geras prieskoninis (tinka maltos mėsos patiekalams), taip pat vaistinis augalas, nors šiuo atžvilgiu vertingesnis yra vaistinis čiobrelis. Jis skiriasi nuo keturbriaunio apskritu plaukuotu stiebu, auga šviesiuose pušynuose, viržynuose, smėlio kopose, žvyrduobėse, žema žole apaugusiuose sausuose šlaituose. Dėl labai malonaus kvapo kai kuriose šalyse buvo vartojamas smilkalams. Plaukuoti stiebai, lapų pamatai ir eterinių aliejų pilnos liaukutės — tai prisitaikymas prie sausros. Vaistinis čiobrelis išplitęs gana toli į pietus nuo Lietuvos, gausiai auga stepėse, kur karštos, sausos vasaros. Čiobreliai vartojami ne tik gydymui, bet ir puiki kosmetinė priemonė.