Trikertė žvaginė (Capsella bursa – pastoris L.)

Iš kitų žolių žvaginė išsiskiria ilgu, kekės pavidalo žiedynu. Jo viršūnė tanki, žemiau jis ištįsęs, su trikampiškomis ankštarėlėmis, nokinančiomis sėklas. Žiedai balti, smulkūs, kaip visų bastutinių, su 4 vainiklapiais. Žydi visą vasarą, ir ne tik vasarą. Nuo vaisiaus pavidalo kilęs ir lotyniškas augalo vardas, kuris reiškia dėžutę ir piemens maišelį — trikampė ankštarėlė, kurios sąvaroms nukritus, išsibarsto sėklos.
Stiebas iki 40—50 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Pamatiniai lapai sudaro skrotelę, jie labai įvairios formos: pailgi, ištisiniai, plunksniškai suskaldyti ar tik dantytais kraštais. Stiebo lapai nedideli, nusmailėję, bekočiai. Vienmetis augalas, dauginasi sėklomis, kurių būna labai daug. Dygsta įvairiu metu — ir rudenį, ir pavasarį, ir vasarą, ir visi augalai spėja pražysti ir sunokinti sėklas maždaug per pusantro mėnesio.
Auga pasėliuose, daržuose, pakelėse, dykvietėse. Visoje respublikoje labai paplitusi neišvaizdi ir neišranki piktžolė. Bet ne vien piktžolė. Jauni lapeliai tinka salotoms, juose yra vitaminų (C, P, K), tik ne visi nori rinkti smulkias skroteles. Gyvūnai žvaginės nelabai ėda, o triušis gali per dieną sugraužti daugiau kaip pusę kilogramo žolės. Sėklos — neblogas prieskonis, gali pakeisti garstyčias. Džiovinta žolė vertinama kaip vaistinė žaliava, ypač efektyvi kaip kraujavimą stabdanti priemonė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.