Pupos ir pupelės

puposTiek pupos, tiek pupelės yra ankštinių šeimos vienmetės daržovės. Pupos Lietuvoje auginamos jau labai seniai – net nuo VII amžiaus. P. sėklas galima valgyti ir kaip žirnius – žalias, ir virtas. Turbūt dauguma vis dėlto mėgsta virtas. Geriausia sėti ankstyvųjų veislių pupas, kadangi jų vegetacijos periodas išties yra ilgas. Pupelės pradėtos Lietuvoje auginti žymiai vėliau – nuo XVIII amžiaus. P. būna vijoklinės ir krūminės, užauga labai aukštos, tad reikalingos atramų. P. yra ankštinės arba šparaginės – valgomos ankštys su nesubrendusiomis sėklomis, bei gliaudomosios arba grūdinės – valgomos sėklos. Žalios ankštys konservuojamos.

     Pupos. Labiausiai paplitusios pupų veislės yra ‚Vindzoro žaliosios‘, ‚Vindzoro baltosios‘ ir kitos. Pastarosios yra vidutinio vėlyvumo, ankšties ilgis 9-12 cm, joje randamos 2-3 rausvai geltonos plokščios valgomos sėklos. ‚Vindzoro žaliosios‘ yra kiek ankstyvesnės už ‚Vindzoro baltąsias‘, sunoksta per šimtą dienų, sėklos žalios. Dirva. Pupos mėgsta sunkią nerūgščią arba vidutinio sunkumo drėgną dirvą. Galima tręšti mėšlu, superfosfatu, kalio chloridu, amonio saliera arba amonio salietra. Sėja. Pupas galima sėti kiek galima anksčiau, kadangi jos atsparios šalnoms. Jos sėjamos ir kaip kulisiniai augalai agurkams. Eilėje tarp pupų reikėtų palikti 10 cm tarpus, o tarp eilių – 50-60 cm. Priežiūra. Norint išvengti amarų ant pupų, reikia nulaužti pupų viršūnes, kai tik užsimezga ankštys. Tai pagelbės, kadangi amarai labiausiai mėgsta jaunas viršūnes. Be to, nulaužus viršūnes, greičiau prinoksta pupos. Nuo pupinio amaro galima purkšti ir muilo putomis ar chlorofosu.

     Pupelės. Pupelės yra gana maistingos, ankštyse esama baltymų, krakmolo, cukraus ir net vitamino C. Populiari veislė – ‚Baltija‘. Tai vidutinio ankstyvumo krūminė gliaudomųjų pupelių veislė, išauganti iki 35 cm. Ant vieno krūmo galima rasti iki dvylikos ankščių, jos tiesios, cilindriškos. Vienoje ankštyje – 4-5 baltos pailgos sėklos. Yra labai ankstyvų šparaginių pupelių veislių, krūminių vidutinio ankstyvumo šparaginių, šparaginių krūminių ir šparaginių vijoklinių veislių. Dirva. Pupelės mėgsta vidutinio sunkumo arba lengvą dirvą, kuri būtų šilta bei humusinga. Pupeles galima drąsiai tręšti taip, kaip tręšiami žirniai, – mineralinėmis trąšomis. Nehumusingą dirvą galima pastiprinti mėšlu, tačiau negausiai, nes gausiai mėšlu tręštoje dirvoje pupelių vegetacijos laikotarpis ilgėja. Tręšiama fosforu, kaliu bei azotu – tai pačios reikalingiausios trąšos. Sėja. Pupelės mėgsta šilumą, tad į dirvą sėkite tik antroje gegužės pusėje, kai jau praeina šalnos. Jei šviežiomis pupelėmis norite gardinti savo patiekalus ilgą laiką, šparagines pupeles sėkite keletą kartų kas dešimt dienų iki pat birželio vidurio ar pabaigos. Pupelės paprastai sėjamos dviejų eilių juostomis, tarp eilių tarpai turėtų būti 20 cm, tarp juostų – 50-60 cm, tarp pačių augalų eilėje – 5-7 cm. Priežiūra. Pupeles reikia kaupti, taip jos nevirsta nuo aplinkos veiksnių, tokių kaip lietus ar vėjas, tvirčiau laikosi. Pirmas kaupimas – iki apatinio lapo pagrindo, antras – šiek tiek aukščiau. Ypatingai dirva reikia pasirūpinti per pupelių vegetaciją – ji turėtų būti išpurenta ir be piktžolių. Derliaus nuėmimas. Šparagines pupeles (jų ankštis) reikia skinti dar nesubrendusias – lenkiamos jos turėtų lengvai perlūžti. Sėklos turėtų būti ne didesnės už kviečio grūdą – peraugusios tampa nebeskanios. Geriausias laikas skynimui – nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Kambario temperatūroj pupeles patartina laikyti ne ilgiau kaip parą, žemesnėje temperatūroje galima ir savaitę. Gliaudomosios pupelės raunamos, kai pagelsta ankštys. Tuomet jas reikia išdžiovinti ir tik tuomet išgliaudyti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *