Pavasarį persodintas gėles būtinai reikia apgenėti, kad būtų pusiausvyra tarp lapų ir šaknų.
Persodinta gėlė netenka dalies šaknų ir nebegali aprūpinti drėgme visų lapų, kurių dalis, gėlę persodinus, kartu su jaunais ūgliais nuvysta – augalas serga.
Genėti gėles reikia, kad gausiau žydėtų ir išaugtų gražesnės formos. Negražiai išauga negenimos pelargonijos, fuksijos, ligustrai, oleandrai ir kitos gėlės, ypač tamsiuose kambariuose.
Genėti galima trumpai, kai ūgliai ir stiebai smarkiai patrumpinami, ir ilgai, kai nupjaunamos tik ūglių viršūnėlės. Genėjimo būdą reikia pasirinkti, atsižvelgiant į gėlės išvaizdą. Ilgais, išbėgusiais ir silpnais stiebais bei ūgliais gėlės genimos trumpai, o gražios formos, neišbėgusios gėlės genimos, tik patrumpinant jaunų ūglių viršūnėles. Be to, joms išpjaustomos visos sausos ir sergančios šakutės.
Genint reikia žiūrėti, kurioje ūglio pusėje lieka viršutinis pumpuras. Beveik visada jis turi būti išorinėje ūglio pusėje ir tik retkarčiais, jei gėlės vainikas labai retas- jis paliekamas vidinėje vainiko pusėje. Žodžiu, jis turi likti.toje pusėje, kur norima, kad išaugtų šakelė. Be to, genint reikia stebėti, kurioje vietoje yra žiediniai pumpurai – ar ant senų šakučių, ar jaunų ūglių, ir kuriuo laiku gėlė žydi. Pavasarį žydintieji augalai genimi peržydėję, vasarą žydintieji – pavasarį.
Genima aštriu peiliu ir žirklėmis. Žolinių gėlių žaizdos dezinfekuojamos medžio anglies milteliais, o sumedėjusių – sodo tepalu.
© Sodininkyste.lt