Abrikosų kilmės centrai yra trys: Rytų Kinija, Tianšanis ir Kaukazas.
Per ilgus amžius iš Armėnijos, Irano ir Arabų šalių abrikosai nukeliavo į Viduržemio jūros kraštus: Šiaurės Afriką, Pietų ir Vakarų Europą. Ten laukiniai abrikosai savaime neaugo, tačiau pradėti auginti daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų. Kadangi į Europą jų atveždavo iš Armėnijos, ilgai manyta, kad šis kraštas yra vienintelė abrikosų gimtinė.
1951 m. Kauno botanikos sode buvo pasodinti iš Vilniaus atvežti keli abrikosų sėjinukai. Iš jų 1954 ir 1955 m. derliau sėklų išauginti sėjinukai sudarė pirmąją svetimos padangės nemačiusią, jau vietinę abrikosų generaciją. 1957 m. juos susodinus lauko sąlygomis, pirmą kartą Lietuvoje buvo įveistas kelių šimtų sėjinukų abrikosynas. Paūgėję sėjinukai žydėjo ir derėjo. Pasėjus jų vaisių kauliukus, užaugo antros vietinės generacijos sėjinukai. Tie sėjinukai netikėtai greitai pasklido po respublikos sodininkystės mėgėjų sodus.
Tačiau visada pravartu prisiminti, jog abrikosai dažnai „sapnuoja“ senosios gimtinės saulės nutviekstus kalnynus.