Nuo kitų varpinių žolių motiejuką lengva atskirti iš standžių cilindriškų žiedynų — varpašluočių. Varputėse po vieną žiedą; varpažvyniai suaugę, jų viršūnėlės dygliškos, dėl to ir visas žiedynas šiurkštus. Žydi birželio mėn. Stiebas (šiaudas) su bambliais, ties pagrindu gumbiškai sustorėjęs. Lapai neplatus, melsvai žali, su gana dideliais (2—5 mm) dantytais liežuvėliais. Jauni lapai išilgai susisukę. Daugiametis, retakeris augalas.
Auga pievose, ganyklose, pakelėse, pamiškėse. Daug kur auginamas, ypač gerai auga sunkesnėse, drėgnokose dirvose, nusausintose žemapelkėse.
Viena geriausių pašarinių žolių. Daug kur sėjamas pievose ir ganyklose (nuo XVIIIa.), turi daug gerų savybių — išsilaiko ilgus metus iš naujo nepasėtas, visada vešliai auga ir gaunamas geras derlius.
Lietuvoje dar auga stepinis motiejukas (P. phleoides), kurio pailgai verpstiška varpašluotė lenkiama skaidosi kuokšteliais (pievinio motiejuko taip nebūna); lapai siauri, trumpais liežuvėliais. Auga sausose pievose, smėlėtų ar žvyringų kalvų bei pylimų šlaituose. Siauriniuose respublikos rajonuose beveik nepasitaiko.