Nereiklūs sodo augalai, puošiantys ir maitinantys

Turbūt ne vienam iš mūsų kirba vidinis noras, kad auginami augalai, ypatingai sodo, ne tik puoštų, būtų nereiklūs, dekoratyvūs, bet ir pamalonintų gomurį vaisiais. O gal net ir gydytų! Paprastai soduose esame įpratę matyti kriaušaites, slyvaites, obelaites ar vyšnaites, tačiau juk ne vien šie augalai duoda vaisių. Yra ir žymiai egzotiškesnių veislių, kurios, kas svarbiausia, yra visiškai nereiklios, tinka net gyvatvorėms. Tad pasidairykime!

Dėmesį turėtų patraukti daugiametis dekoratyvinis vijoklinis augalas aktinidija, kuri veda ypatingai vitaminingas uogas, kuriose aptinkama net iki 1 000 mg vitamino C. Be šio vitamino aktinidijų uogose randama įvairiausių naudingų organizmui rūgščių bei kitų vertingų maistingųjų medžiagų. Be abejo, vaisiai yra labai skanūs, minkštimas itin sultingas, saldus ir be galo maloniai kvepia. Uogos išvaizda panašios į žaliąsias didžiąsias vynuoges ar alyvuoges. Pliusas, jog uogos prisirpsta ne vienu laiku iš karto, o palaipsniui – vienos uogytės sunoksta liepos pradžioje, o kitas galime valgyti tik vėliau. Taigi, didžiąją vasaros dalį sode galime prisiraškyti nuostabių uogų. Tiesa, jas galima valgyti ne vien žalias, tačiau ir gamintis sulčių, kompotų, uogienių ar net džiovinti. Tikra puota žiemai! Dabar apie patį augalą. Vijoklis labiau mėgsta pavėsingas vietas, tačiau nors kiek laiko per dieną į augalą turėtų atsisukti saulė, kad geriau derėtų uogos. Jei, pavyzdžiui, nežinote, ką pasodinti prie plikos namo sienos šiaurinėje pusėje, tai dabar jau turite atsakymą. Kadangi augalo šaknys paviršinės, tad reikia pasirūpinti, kad vijoklis nestokotų nei drėgmės, nei derlingų puvenų. Ypatingai vegetacijos laikotarpiu. Lietuviškoms žiemoms augalas tikrai atsparus. Tiesa, atsparus net visokiems kenkėjams bei ligoms. Aktinidiją svarbiausia apsaugoti nuo… kačių. Taip taip, mat katės labai mėgsta išsikasti ir paragauti augalo šaknelių. Aktinidiją galima dauginti ir iš sėklų, tačiau toks krūmas pradės derėti tik ketvirtais ar penktais metais.

Apie persikų vaisius, jų skonį ir išvaizdą turbūt tikrai nereikia ilgai pasakoti. Tačiau turbūt ne visi žino, jog pats persikų medis labai tinka Lietuvos klimatui, mat yra nereiklus ir labai gajus. Puikus vaismedis! Itin toleruoja lietuviškos žiemos šalčius. Kitaip nei aktinidiją, persikus geriau sodinti pietinėje sodo pusėje, tačiau taip pat pavėsyje. Panašiai auginami ir abrikosai. Šie abu kaulavaisiai subrandina tikrai gausų ir labai gardų derlių, tačiau juos, dažniau nei kitus kaulavaisius, po labai šaltos žiemos puola įvairiausios ligos. Dažnos yra persikų ir abrikosų miltligė, kurias sukelia skirtingi grybai. Pats ligos pavadinimas sufleruoja, jog medelių dalys yra padengiamos miltingomis, baltomis apnašomis. Dažniausiai padengiami lapai arba ūgliai. Pažeisti lapeliai ne tik pasidengia apnašomis, bet ir užsiriečia į viršų, įgaudami laivelio formą. Pastebėjus ligą, būtina iš karto išgenėti nesveikuojančius ūglius, nurinkti lapus ir viską sudeginti. Persikus geriausia nupurkšti sieros preparatais, o abrikosus – 0.05 procentų topazu. Taip pat abu kaulavaisius, apsaugant nuo miltligės ar gydant ją, pravartu nupurkšti 0.1 procento efektoriumi. Apie panašias ligas – tolimesniuose straipsniuose.

Pavojingiausia šiems dviems kaulavaisiams liga – tai vėžys. Šia liga susergama ūmiai ir nukenčia daugiausia jauni augalai, kurie greitai ir nunyksta. Serga ir vyresni, bet lėtine forma. Labiausiai pažeidžiami yra nusilpę, pašalę medeliai. Ūmaus vėžio požymiai gana aiškūs ir akivaizdūs – per trumpą laiką labai smarkiai pažeidžiami medeliai: staiga paruduoja, nuvysta, susisuka ir lieka kabėti lapai, o vaisiai nunyksta ir nukrenta. Smarkiai pažeidžiama žievė, ji ima juoduoti, atsiveria žaizdos. Tokiam medeliui jau nebegalima padėti…