Žiedai nedideli, ilgakočiai, geltoni, keturnariai (tuo skiriasi nuo visų kitų sidabražolių, kurių žiedai penkianariai). Taurelė plaukuota. Geltoni vainiklapiai nedaug ilgesni už taurėlapius, iškirptomis viršūnėmis. Kuokelių iki 20. Žydi per visą vasarą. Vaisius — sutelktinis, susideda iš keleto raukšlėtų riešutėlių.
Stiebas 20—40 cm aukščio, laibas, šakotas, status ar pasidriekęs. Pamatiniai lapai ilgakočiai, trilapiai, greit nuvysta. Stiebo lapai bekočiai, triskiaučiai, nors atrodo iš 5 skiaučių (2 prielapiai). Daugiametis su storu trumpu šakniastiebiu. Iš šakniastiebio pumpurų kas pavasarį atželia bent keli stiebai.
Auga drėgnuose miškuose, kirtimuose, pelkėse, drėgnose pievose, dažniausiai drėgnuose, durpiniuose, lengvuose dirvožemiuose.
Viena iš vertingiausių vaistažolių. Paruošti šakniastiebiai vartojami nuovirų, tepalų, trauktinių pavidalu, taip pat kaip kosmetinė priemonė. Juose daug rauginių medžiagų, todėl labai tinka odoms išdirbti. Puiki audinių dažymo priemonė; pridėjus alūnų, gaunama raudona, o geležies sulfato — juoda spalva. Sidabražolės (dar vadinamos degimais, degsne, kondratu, priemetžole, šepetėliais ir kt.) šakniastiebiai vartojami žuvies konservų gamyboje. Lietuvoje dar auga keliolika sidabražolės rūšių, iš jų žinomesnės: žąsine — lapai plunksniški, sidabro žvilgesio (kartais vadinama kalakutžole), penkiapirštė — stiebai ilgi, šliaužiantys ir ties bambliais įsišaknijantys, tikroji — stiebas status, žiedai penkianariai, lapai plaukuoti, pirštiški, su 5—7 skiltimis.