Dieviškieji gvazdikai

Rozinis gvazdikas Dianthus caryophyllusŽodis dieviškieji nėra specialiai „pritemptas“ ir neskoningas, kalbant apie gvazdikus. Mat gvazdiko botaninis pavadinimas dianthus yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio διος, kuris reiškia „dievas“, ir ανθοσ – tai „gėlė“. Taigi, „dievo gėlė“. Pirmą kartą šį terminą pavartojo senovės Graikijos botanikas Teofrastas. Gvazdikų (ang. Dianthus) gentį sudaro per 300 rūšių, iš kurių visos – žydinčios gėlės, kilusios daugiausiai iš Europos ir Azijos. Tik vos kelios rūšys natūraliai auga šiaurės ir pietų Afrikoje ir viena rūšis Dianthus repens – Šiaurės Amerikoje. Dauguma rūšių yra daugiametės gėlės, tik keletas dvimečių ir vienmečių. Nedaugelis rūšių yra žemi puskrūmiai, turintys medinį stiebą. Lapai auga vieni priešais kitus, yra paprasti, dažniausiai linijiniai ir beveik visuomet stipriai apsitraukę pilkai ar melsvai žalsvomis apnašomis. Žiedas turi penketą vainiklapių, kurių krašteliai rožinės spalvos, o paties žiedo spalva daugelyje rūšių varijuoja nuo blyškiai rožinės iki tamsiai rožinės. Vienos rūšys, tokios kaip Dianthus knappii, pasižymi geltonais žiedais, turinčiais purpuro spalvos centrą. Dianthus barbatus – perpus tamsiai ir šviesiai rožinis.

Dianthus caryophyllus – rožinis gvazdikas, greičiausiai kilęs iš Viduržemio jūros regiono, nors tiksli vieta nėra žinoma, mat jau porą tūkstantmečių ši rūšis plačiai auginama didelėje pasaulio dalyje. Šis žolinis daugiametis augalas užauga iki 80 centimetrų aukščio. Lapai pasidengę nuosėdomis, ploni, iki 15 cm ilgio. Žiedai auga po vieną arba po penkis viename žiedyne. Vieno žiedo skersmuo – 3-5 cm, labia saldžiai kvepia. Natūrali gamtoje augančio šio gvazdiko spalva yra šviesiai oranžinė į raudonumą, bet išvesti kultivarai yra kitų spalvų, tokių kaip raudona, balta, geltona ir žalia. Be šių, labia egzotiškai atrodo mėlynos žiedų spalvos gvazdikai. Natūraliai jie neturi pigmento delfinido, tad natūralioje aplinkoje tokių nerasta, taip pat tokių neįmanoma sukurti melynas gvazdikastiesiog paprastai persodinant ar maišant veisles. Pasitelkiant genetiką, iš petunijų ir didžiųjų džiovenių išskiriama spalva ir panaudojama kuriant mėlynos spalvos gvazdikus, rožes, lelijas, chrizantemas ir gerberas.  Dianthus caryophyllus gvazdikams reikalingas geras dirvos drenažas, neutralus ar lengvai šarmingas dirvožemis ir ne pavėsinga, o saulėta augimo vieta. Daugelis hibridų išvesti tam, kad juos būtų galima auginti sode. Tipiški pavyzdžiai – ‘Gina Porto’, ‘Helen’, ‘Laced Romeo’, ‘Red Rocket’. Tiek šias rūšis, tiek apskritai visas gvazdikų rūšis plačiausiai tiekia Kolumbija.

Dianthus_FirewitchGausiai ir smulkučiais žiedeliais apsiberia Dianthus gratianopolitanus ‘Firewitch’. Šios rūšies hibrido žiedeliai forma panašūs į mūsų mėlynuosius linus. Ši rūšis taip pat mėgsta augti saulėtose vietose. Bet jei klimatas yra ypatingai karštas, tuomet augtų ir daliniame pavėsyje. Nepatartina storu sluoksniu mulčiuoti organinės kilmės produktais. Po žydėjimo, vėlyvą pavasarį, reikėtų nukirpti likusias gėles, kad nepradėtų pakartotinai per vėlai žydėti. Ši rūšis yra žema, tad puikiai tinka formuoti dekoratyvius ryškius sodo „kilimus“, kuriant kontrastinius spalvinius derinius su kitais sodo augalais. Šių gvazdikų lapija ištisus metus išlieka žalia, tad ryškia spalva džiugins ne tik žydėjimo periodu. Gvazdiko aukštis iki žiedo siekia 7-10 cm, o su visu žiedu – 20 cm. Ypatingai karštu klimatu pasižyminčiuose regionuose žydėjimo pikas tęsiasi iki vėlyvo pavasario. Gana išrankus dirvožemiui – jei dirva nepasižymi geru drenažu, ilgainiui gvazdikas ims nykti. Sėklas į dirvą sėti geriausia vėlyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *