Straipsniai apie augalų sodinimą ir priežiūrą
Daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius, gėles pažeidžia įvairių rūšių amarai. Amarai būna žalsvi, pilkšvi ir net juodi. Amarai beveik nejudėdami tupi ant apatinės lapų pusės ir čiulpia jų sultis. Amarų pažeisti lapai susisuka ir miršta. Ūglių galai išsikreivina, nustoja augti, prastai bręsta, o daržovės – nudžiūva. Amarai netampa lėliukėmis, o peržiemoja jų kiaušinėliai. Amarų kiaušinėliai – ovalūs,…
Šių ridikų tėvynė yra Egiptas ir Kinija. Pagal vegetacijos periodą jie skirstomi į ankstyvuosius, vasarinius ir vėlyvuosius. Pastarieji sėjami birželio viduryje ir pabaigoje. Užauga per 85-100 dienų, nebijo pirmųjų šalnų. Ridikai gerai auga giliai įdirbtoje priemolio dirvoje, sukultūrintame durpyne. Dirva turi būti puri ir ne per sausa. Sėklas reikia įterpti vos 2 cm gyliu, sudygusias…
Sodinimo atstumai Sodinant obelis ar kriaušes reikia galvoti ne apie tai, kaip jie atrodo sodinimo metu, bet kaip jie atrodys užaugę. Dažname sode vaismedžiai pasodinami per tankiai. Jie suauga, sutankėja, vainikai kyla į viršų, o apatinės jų dalys apsinuogina. Blogėja vaisių kokybė, po medžiais dėl šviesos stokos nebeauga kiti augalai. Sodinimo atstumai priklauso nuo veislių…
Jo tėvynė yra Rusijos pietinės dalies ir Mongolijos stiepių sritis. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Išsikerojusio augalo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siauri pailgi lapeliai.…
Diemedį vienuoliai atsivežė iš Vakarų Azijos į Europą beveik prieš 1000 metų. Dėl vaistingųjų savybių ištisus šimtmečius jis buvo auginamas vienuolynų ir valstiečių soduose. Jam buvo priskirta daugybė nepaprastų savybių. Pavyzdžiui, diemedis buvo laikomas vaistu nuo maro arba plaukų augimą stimuliuojančiu preparatu plinkant. Prieskoninėmis savybėmis pasižyminančio krūmo pilkai žali lapai smulkiai plunksniškai suskaldyti. Jie skleidžia…
Valgomojo krieno tėvynė driekiasi nuo Pietryčių Europos iki Vakarų Azijos. Maždaug 12 amžiuje jis atkeliavo į Šiaurės ir Vidurio Europą. Ten valgomasis krienas labai paplito, nes iš jo buvo gaminami preparatai nuo parazitinių kirmėlių (helmintų). Šis žolinis augalas sudaro plačias tvirtas rozetes su šiek tiek banguotais iki 1 m ilgio lapais. Antrųjų metų pavasarį išauga…
Valgomojo saliero laukinės formos yra kilusios iš Viduržemio pajūrio kraštų ir dabar aptinkamos visose Europos pakrantėse. Tuo tarpu tarp kultūrinių formų yra gausybė šakniavaisinių, lapkotinių ir lapinių veislių. Ši daug vitaminų ir prieskonių turinti darživė graikų ir romėnų virtuvėje bei liaudies medicinoje buvo žinoma nuo seno. Lapinis salieras, kaip ir lapkotinis salieras, nesudaro šakniavaisių, o…
