Avietės jautriai reaguoja į azoto ir kalio trąšas, o mažiausiai – į fosforo. Jaunos avietės (pirmuosius dvejus metus po sodinimo) tręšiamos tik azoto trąšomis – 100-120 kg/ha v.m. (340-400 kg/ha arba 34-40 g/m2 amonio salietros). Derančioms avietėms azoto trąšų normos, remiantis lapų analizėmis ir priklausomai nuo natūralaus dirvos derlingmo, yra 70-120 kg/ha v/m. Didelė dalis (apie 2/3 normos) azoto trąšų išberiama anksti pavasarį, o likusi – žydėjimo pradžioje. Reikia nevėluoti patręšti, nes jauni stiebai gali nespėti subręsti i žiemą pašalti. Labiau sirgti.
Kalio ir fosforo trąšomis avietės tręšiamos rudenį. Derančiosm avietėms išberiama 100-300 kg/ha (10-30 g/m2) superfosfato ir 120-360 kg/ha (12-36 g/m2) kalio sulfato. Sodininkai mėgėjai gali tręšto medžio pelenais (60-100 g/m2) ypač rūgštesnes dirvas.
Avietės jautrios geležies trūkumui. Kai šarminėse dirvose trūksta geležies arba sutrikęs jos pasisavinimas (pradeda gelsti stiebų viršūnėlės). Peržydėjusios avietės iki sunokstant uogoms kas savaitę purškiamos 0,5% konsentracijos geležies chelato tirpalu.
Pavasarį avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Prasidėjus vegetacijai, aviečių eilės tręšiamos 200-300 kg/ha (20-30 g/m2) kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis daugiau kalio, pvz., „Hydrocomplex“ (12-11-18+mikroelementai), „Kemira Cropcare“ (6-11-24+mikroelementai). Žydinčias avietes rekomenduojama 2-3 kartus nupurkšti 0,3-0,5% koncentracijos „Kemira Ferticare“ (14-11-25+mikroelementai abra 6-11-31+mikroelementai), oranžinio kristalono (6-12-36+mikroelementai) ar kitų panašios sudėties kompleksinių trąšų tirpalu.
Avietyne kasmet naudinga iškratyti po 20-30 t/ha (2-3 kg/m2) arba kas antri metai – po 40-60 t/ha (4-6 kg/m2) perpuvusio mėšlo. Žydėjimo i užuomazgų augimo metu avietes pravartu palaistyti atskiestomis srutomis.