Vyšnių ligos

Vyšnios nukenčia nuo ligų ir kenkėjų. Vyšnias kankina ligos: kokomikozė, moniliozė, „raganų šluotos“, lapų džiūsna ir kt. Pavojingiausi vyšnių kenkėjai – vyšninis amaras (Myzus cerasi L.), vyšninis pjūklelis audėjas (Neurotoma nemoralis L), vyšninis gleivėtasis pjūklelis (Calima limatina Retz.), vyšninė musė (Rhagoletis cerasi L.), o kai kuriais metais vyšnių lapus visiškai nugraužia rudmargės vanesos (Vanessa polychloras L.) vikšrai.

Vyšnių kokomikozės sukėlėjas – kaulavaisinis purpurgrybis (Coccomyces hiemalis Higg) peržiemoja nukritusiuose lapuose bei ūgliuose. Pavasarį apatinėje peržiemojusių lapų pusėje atsiranda tamsiai rudų, apskritų grybo vaisiakūnių su sporomis. Tai ir yra pirminis infekcijos šaltinis. Liga pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, uogas. Pažeisti lapai vidurvasarį gelsta, krinta. Ligoti vaisiai būna su įdubusiomis, rudos spalvos dėmelėmis ir balzganu apnašu. Anksti pradėjus kristi lapams, sutrinka medžiagų apykaita, vyšnios prastai auga, nedera, žiemą apšąla. Ypač palankūs ligai plisti yra lietingi metai. Kad sunaikintume ligos sukėlėjus, sugrėbkime ir apkaskime nukritusius lapus. Padeda daugkartinis purškimas Bordo skysčiu: pirmą kartą purškiame vyšnioms nužydėjus, antrą – praėjus 15-20 dienų, trečią – nuskynę uogas. Purškiama 1% Bordo skiediniu (į 101 vandens dedama 10Og vario sulfato ir 100 g kalkių). Rudenį lapams nukritus purškiame 4-5% karbamido tirpalu.

Moniliozės sukėlėjas – slyvinė monilija (Monilia laxa Ehr.) peržiemoja pažeistuose žiedynuose, šakutėse, ūgliuose ir mumifikuotuose vaisiuose. Pavasarį liga apninka žiedus, lapus, ūglius, vaisius. Vyšnioms pražydus, kai kurių šakučių žiedai staiga paruduoja, nudžiūsta ir kybo nenumesdami žiedlapių. Vėliau paruduoja ir susisuka lapai, nudžiūsta jauni ūgliai. Stipriai liga apkrėsti vyšnių medeliai atrodo tarsi apdeginti. Ant vaisių atsiranda rudų dėmelių, jos plečiasi, o po kurio laiko pasidengia smulkutėmis pilkšvomis karputėmis. Norint pristabdyti ligos plitimą, reikia taikyti profilaktines ir apsaugos priemones. Pažeistas šakutes išpjaustyti ir sudeginti, surinkti pažeistus vaisius ir žiedynus. Visas ligotas dalis geriausia sudeginti. Nupurškę vyšnias prieš žydėjimą 0,4% vario oksichlorido tirpalu, apsaugome nuo ligos užkrato, antrą kartą purškiame tuoj po to, kai Išgenime nudžiūvusius žiedynus, šakutes. Gerai ligų sukėlėjus naikina fungicidas topazas. Todėl vegetacijos laikotarpiu 0,5% topazo tirpalu vyšnias su pertraukomis purškiame du kartus. Fungicidus būtina kaitalioti, kad ligos sukėlėjai neįgytų imuniteto.

„Raganų šluotos” dažniausiai atsiranda ant „Vietinės rūgščiosios“ ir „Žagarvyšnių“. Ligotas šakas rudenį išpįaustome ir sudeginame. Ligos sukėlėjas grybas Taphrina cerasi (Fuck.) Sad. žiemoja šakų žievėje, tarp pumpurų žvynelių, sergančiose šakutėse. Šia liga apsikrėtusios vyšnios dažniausiai nedera ir net nežydi.

Vyšninis amaras kenkia vyšnioms ir trešnėms. Kenkėjo kiaušinėliai peržiemoja ant vyšnių šakučių prie pumpurų. Iš kiaušinėlių anksti pavasarį išsirita amarų lervos, kurios čiulpia sultis iš brinkstančių pumpurų, vėliau pereina ant lapų. Amarų kolonijos įsikuria ant lapų, žiedkočių, ūglių. Pažeisti ūgliai išsikraipo, lapai deformuojasi ir pirma laiko nudžiūsta. Rudeniop vyšniniai amarai deda kiaušinėlius, kurie žiemoja. Kol amarų populiacijos negausios, su jais susidoroja boružių, auksaakių, musių sirfidžių lervos. Daugybę amarų sulesa soduose gyvenantys paukšteliai.

Pumpurams išbrinkus, jeigu apie 10% vyšnių apnikta amarų, reikia purkšti insekticidais. Amarus naikiname purkšdami antio, deciu, fastaku, mitaku, zolonu. Minėtais preparatais nuo amarų vyšnias purškiame iki žydėjimo, o jeigu reikia, ir uogas nuskynę. Be to, būtina šalinti prie kamienų augančias atžalas, naikinti soduose tokias piktžoles kaip kibieji lipikai. Jaunas vyšnaites nuo amarų apsaugosime purkšdami insekticidinių augalų (kiaulpienių, tabako, ramunėlių, kraujažolių ir kt.) nuovirais, pridėdami į 10litrų skysčio 10-20 g ūkiško muilo.

Vyšninio gleivėtojo pjūklelio lervų randame ant vyšnių, trešnių, kriaušių, slyvų, gudobelių, šermukšnių. Lietuvoje išsivysto 1-2 pjūklelio kartos. Pirmosios kartos lervos kenkia birželį-liepą, o antrosios – rugpjūtį – rugsėjį, iki pirmųjų šalnų. Peržiemoja pjūklelių lervos dirvoje, iš jų išsiritę suaugėliai birželio pradžioje poruojasi Ir vyšnių lapų apatinėje pusėje deda kiaušinėlius.

Išsiritusios lervos žalsvai geltonos, 9-11 mm ilgio, pasidengusios lipniomis, juodomis gleivėmis ir primena mažutes dėles. Kai gleivėtojo pjūklelio lervų būna daug, jų pažeisti lapai atrodo tarsi nudeginti. Kenkėjų lervas galima nuplauti stipria vandens srove. Jos gana gležnos ir užropoti ant augalo nepajėgia. Naikiname purkšdami deciu ar kuriuo kitu insekticidu.

Vyšninė musė paplitusi visuose soduose. Šios musės lėliukės peržiemoja dirvoje, 3-5 cm gylyje. Suaugėlės musės pradeda skraidyti susiformavus vyšnių užuomazgoms. Kiaušinėlius deda po raustančių uogų odele. Praėjusi 0-12 dienų, išsirita lervos, kurios 2-3 savaites maitinasi uogų minkštimu. Ant pažeistų uogų atsiranda dėmių, uogos suminkštėja, pradeda pūti, kristi. Vienas iš paprasčiausių būdų musei naikinti – surinkti pastebėtus ant vyšnaičių pažeistus vaisius, kol iš jų neišlindo lervos. Kitas – perkasti po vyšniomis dirvą. Didesniuose vyšnių soduose nuo šios žaladarės derlių apsaugosime nupurkšdami insekticidais (deciu ar fastaku), kai tik susiformuoja vyšnių užuomazgos, t. y. skraidant musėms suaugėlėms.

Vyšninis pjūklelis audėjas mūsų soduose labai dažnas. Jo lervos peržiemoja kokonuose dirvoje. Suaugėliai pjūkleliai išsirita iki vyšnių žydėjimo. Kiaušinėlius deda grupelėmis ant apatinės lapų pusės. Išsiritusios lervos maitinasi lapais apraizgydamos juos voratinkliniais siūlais. įsiveisus kenkėjams, ant vyšnaičių šių lizdų būna daug.

Vidurvasarį lervos palieka maitinimosi vietas ir slepiasi dirvoje.

Tuos kenkėjus, kurie ant vyšnių šakų sudaro lizdus (pjūkleliai audėjai, rudmargės vanesos), naikiname surinkdami lizdus su lervomis. Perkasdami dirvą rudenį sunaikiname dirvoje apsigyvenusius vikšrus, kokonus, lėliukes.