Kategorija: Prieskoniniai augalai

Prieskoninių ir vaistinių augalų naudojimas, liaudiška medicina

Anyžių auginimo ypatumai

Anyžius patariama auginti mėšlu arba durpių ir mėšlo kompostu patręštame dirvožemyje. Anyžius geriausiai auginti lengvoje, gerai įdirbtoje neutralaus rūgštingumo arba šarminiame dirvožemyje. Anyžius reikia pasėti anksti pavasarį, nes šie augalai atsparūs šalčiams. Nupjautą anyžių žalumą patariama vartoti kaip prieskonius, skaninant mėsos ir žuvies patiekalus, o sėkloms gardinti kepinius. Anyžių lapus galima pjauti, praėjus 2-2,5 mėnesio…

Anyžiai

Anyžiai – vieni seniausių prieskoninių ir eterinio aliejaus turinčių augalų. Apie anyžių gydomąsias savybes buvo žinoma senovės Graikijoje ir Romoje. Šis augalas buvo minimas Avicenos ir Hipokrato darbuose. Manoma, kad žmonės anyžius pradėjo auginti rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog anyžiai buvo pradėti auginti Senovės Egipte. Paprastieji anyžiai – vienmečiai, žoliniai, skėtinių…

Peletrūnas (Artemisia dracunculus)

Jo tėvynė yra Rusijos pietinės dalies ir Mongolijos stiepių sritis. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Išsikerojusio augalo šakelės labai liaunos. Ant jų auga siauri pailgi lapeliai.…

Diemedis (Artemisia abrotanum)

Diemedį vienuoliai atsivežė iš Vakarų Azijos į Europą beveik prieš 1000 metų. Dėl vaistingųjų savybių ištisus šimtmečius jis buvo auginamas vienuolynų ir valstiečių soduose. Jam buvo priskirta daugybė nepaprastų savybių. Pavyzdžiui, diemedis buvo laikomas vaistu nuo maro arba plaukų augimą stimuliuojančiu preparatu plinkant. Prieskoninėmis savybėmis pasižyminančio krūmo pilkai žali lapai smulkiai plunksniškai suskaldyti. Jie skleidžia…

Kalninė arnika (Arnica montana)

Kalninė arnika paplitusi Europos kalnuose, taip pat aptinkama pelkėse ir viržynuose. Ištisus šimtmečius ji žinoma kaip vaistžolė. Kadangi radimvietės gamtoje tampa vis retesnėmis, ši rūšis įtraukta į saugomųjų augalų sąrašus. Prancūzijoje ji vadinama „alpiniu tabaku“, nes į miltelius sutrinti lapai buvo uostomi. Status stiebas su pailgais kvepiančiais lapais užauga iki 60 cm aukščio. Stambūs ryškiai…

Valgomasis krienas (Armoracia rusticana)

Valgomojo krieno tėvynė driekiasi nuo Pietryčių Europos iki Vakarų Azijos. Maždaug 12 amžiuje jis atkeliavo į Šiaurės ir Vidurio Europą. Ten valgomasis krienas labai paplito, nes iš jo buvo gaminami preparatai nuo parazitinių kirmėlių (helmintų). Šis žolinis augalas sudaro plačias tvirtas rozetes su šiek tiek banguotais iki 1 m ilgio lapais. Antrųjų metų pavasarį išauga…

Valgomasis salieras (Apium graveolens)

Valgomojo saliero laukinės formos yra kilusios iš Viduržemio pajūrio kraštų ir dabar aptinkamos visose Europos pakrantėse. Tuo tarpu tarp kultūrinių formų yra gausybė šakniavaisinių, lapkotinių ir lapinių veislių. Ši daug vitaminų ir prieskonių turinti darživė graikų ir romėnų virtuvėje bei liaudies medicinoje buvo žinoma nuo seno. Lapinis salieras, kaip ir lapkotinis salieras, nesudaro šakniavaisių, o…