Romantiškieji amariliai iš poezijos pasaulio

Amarilis dar žinomas kaip lelijinė beladona, dar gražiai vadinama „nuoga ledi“. Gentyje – dvi rūšys, iš kurių žinomiausia Amaryllis belladonna, kita – Amaryllis paradisicola. Kilusi gėlė iš Pietų Afrikos, tiksliau – iš akmenuotosios pietvakarių Afrikos netoli Gerosios vilties kyšulio. Ši gėlė neturėtų būti supainiota su kita – hipeastru (Hippeastrum), žydinčia svogūnine amarilinių šeimos gėle, pardavinėjama žiemos mėnesiais dėl to, kad gali tuomet pražįsti (kambaryje). Išvestas kultivaras vadinamas Amarcrinum, sukryžminus Amaryllis belladonna × Crinum moorei. Amarilis dar žinomas tokiais vardais, kaip „Džersio lelija“ ir „Lelija Langtry“.

Amarilio botaniniai pavadinimai tiek anglų, tiek lotynų kalboje yra vienodi – Amaryllis. Šį vardą gėlė turbūt bus gavusi nuo senovės graikų bukolinės (piemenų) poezijos veikėjos kaimietės mergaitės Amarilės (lot. Amaryllis, idis f) vardo. Mergaitė buvusi tyro grožio, tiesiog panaši į gėlę, tad taip pavadinta ir gėlė.

Augalo aprašymas. Amarilis – augantis iš svogūno augalas, kurio svogūnėlių skersmuo gali svyruoti nuo 5 iki 10 cm. Lapeliai juostos formos (juostiniai), žali, kurių ilgis 30-50 cm, o plotis – tik 2-3 cm; perskirti į dvi dalis. Lapai žali būna rudenį arba ankstyvą pavasarį, kuomet prasideda šilti orai. Žaliavimas priklauso ir nuo lietaus kiekio. Galiausiai lapeliai nukrenta vėlyvą pavasarį. Svogūnėlis išlieka ramybės būsenos iki pat vėlyvos vasaros. Augalas netoleruoja nei didelio šalčio, nei pernelyg šilto ir drėgno (tropinio) klimato, mat amariliui reikalingas sausas ramybės periodas tarp lapų numetimo ir žiedų pasirodymo. Vėlyvą vasarą (paprastai Rugpjūčio mėnesį septintoje zonoje) iš sausos žemės kiekvienas svogūnėlis išleidžia vieną arba du belapius stiebelius, kurie gali būti 30-60 cm aukščio. Kiekvienas stiebelis viršuje suskirstytas į 2-12 piltuvėlio formos akučių, iš kurių ir ims augti žiedai. Žiedo skersmuo – 6-10 cm, turi šešis vainiklapius (trys išoriniai, trys vidiniai, tačiau savo išvaizda vienodi). Paprastai amariliai būna baltos spalvos su tamsiai raudonomis gyslelėmis. Taip pat natūraliai auga ir rausvi bei raudoni amariliai. Dažnai šie augalai vadinami „nuogomis ledi“, mat tikrai kaip nuogi amariliai atrodo, kai žiedai dar žydi, o lapai jau nukritę ir lieka vien ilgi belapiai stiebai. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje imta amarilius specialiai auginti (iki tol jie augo tik natūralioje aplinkoje).

Augalo sodinimas ir priežiūra. Paruošimas sodinimui: svogūnėlio šaknys ir pagrindas kelias valandas prieš sodinimą turėtų būti įmerkti į drungną vandenį; atsiminkite, jei negalite svogūnėlio pasodinti iš karto, vos tik jį gavote, laikykite jį tamsioje vėsioje patalpoje. Sodinimas: amariliai mėgsta gana derlingą, maistingą arba maišytą dirvožemį, tad, jei dirva pasirodo esanti nederlinga, – iškaskite didesnę duobelę, nei vien svogūnėliui, ir pridėkite durpių, humuso, patręškite. Svogūninės gėlės mėgsta gerą dirvos drenažą, nes užsistovėjęs vanduo gali pakenkti svogūnėliams. Nepažeisdami šaknelių dėkite svogūnėlį į žemę ir apkaskite iki kaklelio. Šiek tiek paspauskite žemę aplink svogūnėlį, kad didelis vėjas jo neišpūstų. Tie patys kriterijai tinka ir sodinant svogūnėlius į vazonus auginimui kambaryje. Sodinimo vietos pasirinkimas ir liejimas: augalas mėgsta ne pavėsingas vietas, o saulės nutviekstas teritorijas, mat saulė labai reikalinga, kuomet pradeda vystytis ir augti stiebeliai. Jei nepalyja, laistykite tik iki kol pasirodo stiebelis, o vėliau imkite lieti, kai amarilis išleidžia pumpurus ir sulapoja. Žydėjimo periodas: jei auginsite amarilį savo namuose ant palangės, ne sode, jis žydės gana ilgai šaltuoju metų laiku, žiemą, ir kiek trumpiau pavasarėjant. Jei norite, kad jūsų namus ar sodus ilgesnį laiką džiugintų nuostabūs žiedai, – sodinkite svogūnėlius ne vienu metu, o kas dvi savaites.