Daugiametės lelijos

 miskine lelija    Lelija – romantiška gėlė. Kiek dainų dainelių apie ją sudainuota, kokiomis istorijomis apipinta. O jau kokia spalvinga! Balta, gelsva, rausva, raudona, ruda, violetinė, net taškuota (tigrinė lelija) – kas besuskaičiuos visas spalvas ir atspalvius. Lelija – jaunos nuotakos gėlė. Tokia grakšti, kaip pati jaunoji, lelija puošia ne vien tvenkinėlius, baseinėlius, bet ir gėlynus, darželius, dažnai sutinkama ir kapinėse, mat šviesūs tyri žiedeliai labai tinka amžinajai ramybei. Susipažinkime su šiuo daugiamečiu lelijinių šeimos stebuklu.

     Lelijinių šeimoje lelijų yra priskaičiuojama per 110 rūšių. Jų tarpe yra ir laukinių, ir dekoratyvių rūšių. Lietuvoje visos rūšys yra specialiai auginamos, išskyrus vieną – miškinę leliją (lot. Lilium martagon). Tiesa, Lietuvos klimatas nėra pats tinkamiausias šioms gėlėms, trūksta šilumos, tad geriausiai auga šios lelijų rūšys: Tigrinė lelija (lot. Lilium tigrinum), Skėtiškoji lelija (lot. Lilium umbellaium), Siauralapė lelija (lot. Lilium tenuifolium), Raudonoji lelija (lot. Lilium bulbiferum), Miškinė lelija (lot. Lilium martagon), Karališkoji lelija (lot. Lilium regale), Henrio lelija (lot. Lilium Henryi), Formozinė lelija (lot. Lilium formosanum) ir Baltoji lelija (lot. Lilium candidum). Daugelio šių gėlių lotyniški pavadinimai reiškia karališkumą, valdžią, senatą, pavyzdžiui: Lilium regale – karališka gėlė, Lilium candidum – balta gėlė, bet tai susiję su romėnų togų spalva: ne kiekvienas nešiodavo tokias baltas togas, tik išskirtiniai žmonės. Matyt, taip pabrėžiamas ir šių gėlių išskirtinumas. tigrine lelijaLelijų aukštis, priklausomai nuo rūšies, varijuoja nuo 50 cm net iki 200 cm aukščio. Tokios aukštos yra Henrio ir Formozinė lelijos, kitos – žemesnės. Nors Karališkoji lelija iš kitų neišsiskiria aukščiu, tačiau stebina kitkuo – išskleidžia labai daug nepaprasto dydžio ir grožio žiedų. Lietuvoje net buvo užfiksuoti rekordai – vienais metais varniškės lelija apsipylė 29 žiedais, o kitais ši karalaitė išskleidė net… 52.

     Lelijos dirvožemiui labai išrankios, tačiau kiek rūgštoka dirva joms patinka. Kadangi dauguma lelijų natūraliomis sąlygomis auga miškuose (ne Lietuvoje), tad jos pratusios prie itin derlingos, purios ir drėgnos dirvos. Jei jūsų sodo dirvožemis nepasižymi šiomis savybėmis, jį būtina gerinti durpėmis, kompostu, sukultūrinti, jei norite auginti šias gražuoles. Įsidėmėkite! Tręšdami mėšlu turite būti atsargūs, mat Karališkosios ir Baltosios lelijos jo itin nemėgsta. Lelijas paprastai galima sodinti rudenį – dažniausiai rugsėjo mėnesį (tik Baltoji lelija sodinama rugpjūtį). Prieš persodinimą lelijų svogūnėlius reikia dezinfekuoti šiltame kalio permanganato tirpale. Sodinimo gylis priklauso nuo svogūnėlio dydžio. Prieš sodinimą galima patręšti mikroelementų turinčiomis trąšomis. Pirmaisiais metais po persodinimo augalas žydi prastokai, tik antrais metais išsiskleidžia visu grožiu. Vienoje vietoje gali augti net 6 metus arba ilgiau. Žiemai lelijas reikia mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, medžių žievėmis, spygliais ar kitokia mulčia. Persodintas lelijas taip pat galima patręšti – tuomet gėlė augs geriau ir žiedai bus didesni. Drėgmė gėlei taip pat labai svarbi – pasirūpinkite, kad lelijai vandens netrūktų nei vasarą, nei rudenį. Drėgmė reikalinga gėlių vystimuisi. Profilaktiškai nuo vasaros pradžios iki pabaigos reikia lelijas purkšti fungicidais, kad nesusirgtų grybeline liga – puviniu, nes gėlės labai neatsparios šiai ligai. Rudenį, kai lelijos jau nužydėjusios, paruoškite jas žiemai – sulig dirvos paviršiumi nupjaukite stiebus ir po to, kaip jau anksčiau minėta, – mulčiuokite.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.